Našlaitė duobėje

Viena našlaitė tarnavusi pas labai blogus šeimininkus. Kartą ji ėjo miškan žabų parsinešti. Beeidama įkrito duobėn ir niekaip iš jos negalėjusi išlipti. Duobėje ji pamatė daugybę susivyniojusių gyvačių, kurios mergaitės visai nelietė. Gyvatės laižė didelį baltą akmenį. Mergaitė irgi palaižė akmenį ir pastebėjo, kad liko soti. O prieš tai labai norėjo valgyti. Taip toji našlaitė ir išgyveno duobėje visą žiemą iki pavasario. Ir nutuko. Kai norėdavo valgyti, laižydavo tą akmenį.

Pavasarį mergaitė išlipo iš duobės ir grįžo pas savo šeimininkus. Tie nustebo, pamatę ją sveiką ir gyvą; manė, kad jos jau seniai nebėra, kad vilkai ją sudraskė. Ėmė jos klausinėti. Mergaitė viską papasakojo. O šeimininkė buvo labai šykšti. Ji pasakė šeimininkui, kad norinti tą akmenį atnešti. Ji sakė, kad duosianti tą akmenį laižyti samdiniams, ir jie būsią sotūs. Paprašė našlaitę, kad parodytų tą duobę. Našlaitė sutiko ir parodė. Ta šeimininkė ton duobėn įgriuvo, ją gyvatės savo geluonimis sukapojo - ir ji mirė.