Prinešti lapai

Kitas ūkininkas vėl turėjo kauką, tik nebepamenu, kurioj pusėj. Nešė nešė tas kaukas visokius turtus, iš kur sugrobdamas. Ir pritrūko ko benešti. Šeimininkas nuvargo, išėjo į klėtį ir miega. Miega tiek įmigęs. Kaukas įlėkė, priėjo arti ausies ir klausia:

- Ką benešti, jau visko prinešiau?

Tas ūkininkas pro miegus sako:

- Nešk lapus!

Tas kad pradėjo nešti tuos lapus, tai prinešė pilną gyvenimą - pilną kiemą, pilnus pašalius, apdėjo net ir stogus - kad ir išlįsti nebegalėjo! Atsibudęs ūkininkas nė pro kur nebeišeina. Gavo stogą plėšti ir per viršų lipti. Ir pats išlipęs žvalgos, kaip čia yra - lapų kalnai, o pastato jokio nebeliko.

- Nu, - sako, - ar aš čia gyvenu? Argi aš lapuose vienuose ir gyvenu? Kur mano kūtės, kur pastatai?

Nieko nebėra - lapų kalnai.

Pradėjo šaukti nesavu balsu. Kaimynai išgirdo, subėgo aplinkui, atsivertę žiūri.

- Kas čia yra, dėl ko tu šauki?

O tas, pasilipęs ant didžiausio lapų kalno, ir šau¬\kia.

- Ne, - sako, - gal nelabasis tau tų lapų čia taip ir prinešė?

- Eik eik, - sako, - aš turiu nelabąjį kauką, pro miegus pasakiau - ir privilko. Ir ką dabar reik daryti?

Kaimynai suėję pradėjo versti. Ir vertė kelias dienas tuos lapus, kol tas žmogus galėjo išeiti iš savo trobos.