Užmuštas aitvaras

Kitą sykį buvo tokie ūkininkai. Jiedu turėjo sūnų; tas sūnus parvedė marčią. O tie tėvai turėjo aitvarą, kuris jiems, būdavo, grūdus neša. Toji marti vis, būdavo, turi malti ir malti grūdus ir, būdavo, niekad jų iš geldos neišmala. Taip kankino tą moteriškę, kiek tik ji galėjo kęsti. Ji pasisakė kaimynei. Kaimynė ją taip pamokino, sako:

- Tu užsidek graudulinę žvakę, pasivožk po nauju puodu ir pastatyk ant girnų, tai, kai prasėdi malti vakare, tą puodą atvožk ir pamatysi, kas ten bus.

Ji taip ir padarė: užžibino graudulinę, pavožė po nauju puodu, kai tik pradėjo malt, tuoj atidengė tą puodą ir pamatė raudoną gaidį besėdint ant viršaus ties gelda ir bevemiant grūdus į geldą. Tai kaip ji nusistvėrė lazdą, kaip davė tam gaidžiui - tas tuoj ir nusivertė! O ji pagriebus, nunešus pametė jį šunim.

Nuo to sykio jau viską ji išmaldavo. Mama, pamačius, kad viskas sumalta, sako:

- Jau ta bjaurybė mūs gaiduką užmušė!

O tas sūnus pratarė:

- Ji ir taip prie tų girnų kankinosi...

Nuo to sykio daugiau tas gaidys grūdų nenešė.