Vėjas ir jo vaikai

Seniai, labai seniai, kai Dievas sukūrė pasaulį, buvo keturi vėjai: Šiaurinis, Rytmetinis, Pietinis ir Vakarinis. Vienas buvo senas, o trys jauni. Senasis buvo tėvas, o jaunieji - jo vaikai. Kada pradėdavo pūsti visi keturi iš keturių pusių, tai didžiausius kalnus iš žemių sunešdavo - tokie jie buvo stiprūs. Bet juos Dievas nubaudė.

Vieną sykį jis liepė jiems nueiti į marias ir iš ten išpūsti labai didelį akmenį. Tėvas sušaukė visus savo vaikus, ir visi keturi nuėjo į marias. Akmuo buvo labai didelis. Sustojo visi keturi vėjai ir kad ims pūsti. Pūtė pūtė, o akmuo nei iš vietos nejuda. Mato, kad nieko nepadarys su savo burnomis. Tada tėvas sako vaikams:

- Imkim su rankomis ir išnešime ant kranto.

Taip ir padarė: paėmė visi keturi su rankomis ir pakėlė aukštyn, bet negalėjo išbristi iš marių. Tąsyk tėvas sako:

- Jūs palaikykit pakėlę, o aš papūsiu.

Visi trys vaikai ėmė laikyti, bet, kai tėvas paleido, akmuo krito ir užslėgė visus tris vaikus. Senis vėjas norėjo akmenį pakelti ir išlaisvinti vaikus, bet jau vienas negalėjo pakelti, nes akmuo buvo labai didelis ir sunkus. Supyko vėjas ir nuėjęs įsilindo į drevę. Ištisus metus nebuvo jokio vėjo; tai ir derliaus nebuvo.

Po trejų metų Dievas siuntė visokius gyvulius ir paukščius, kad prašnekintų vėją, bet nieko nepadėjo - tyli sau, ir gana. Galop nuėjo gaidys ir ėmė prie drevės giedoti. Vėjas kentėjo kentėjo, bet galiausiai sušuko:

- Štiš, ko tu čia rėkauji man į ausį!

Tąsyk Dievas pasakė vėjui:

- Eik ir vėl pūsk, o tavo vaikai, artėjant pasaulio pabaigai, bus prikelti.

Tai išgirdęs, vėjas išlindo iš drevės ir vėl pradėjo pūsti.

Dabar jam vienam reikia lakstyti į visas šalis ir iš visų šalių pūsti. Bet jis linksmas, nes žino, kad jo vaikai atsikels, ir visi keturi galės pūsti.