Vėjas ir vaikas

Kartą pradėjęs smagiai pūsti vėjas. Pribėgęs vaikas prie tėvo ir klausiąs:

- Kas čia taip pučia?

- Tai seneliukas vėjas.

- O kur jis yra?

- Agi gal kur pakrūmėj atsisėdęs ir pučia. Vaikas supyko ant vėjo ir nuėjo jo ieškot. Eina

eina ir mato: sėdi pakrūmėj seneliukas ir pučia. Priėjęs sako:

- Padėk Dieve!

- Dėkui, vaikeli.

- Ką čia dirbi vienas pakrūmėj?

- Agi matai, vaikeli: kai aš pučiu pro lūpas, tai vėjas pučia. Aš mat esu vėjo senelis.

- Tai, seneli, padaryk taip, kad vėjas nepūstų, man jau nusibodo.

- Gerai, eik namo, aš pasilsėsiu.

Berniukas linksmas parbėgo namo, o senelis nuėjo pamiegot - ir buvo visai tyku. Bet vos tik parbėgo vaikas namo ir tėvui pasigyrė - vėjas ir vėl pradėjo pūsti. Vaikui pikta pasidarė - ir vėl nubėgo pakrūmėn. Senelis jau pūtė. Paprašė nustot - ir vėl nustojo. Bet vaikas neparbėgo namo - kai ir vėl pradėjo.

Taip senelis vis pučia ir pučia, o vaikas vis laksto ir laksto.