Žmogaus laimė

Buvo žmogus didžiai neturtingas. Kaip neturtingas, taip visų ir pajuoktas. Turėjo tokią mažą trobelikę ir gyveno joje su pačia. Sekmadienio vakarą buvo šokiai kaimynuos. Eina vaikiai, mergos į tuos šokius pro šalį. Vienas būrys nuėjo. Vainoja jį visaip, juokias. Ateina kitas būrys vaikių.

- Ė, - sako, - tą vargšą reikia paerzinti.

Tas būrys veizi, kad šuo negyvas guli ant tako.

- Šit, - sako, - jam mėsos įmeskim pro langą. Pagriebė tą šunį už uodegos, džinkt pro langą

tam žmogui ir įmetė. Patys ėjo ir nuėjo.

Persigando žmogus, pašoko, veizi - pilna troba auksinių pinigų prisklidus. Mat šunyje buvo užkeikti pinigai.

Kad žmogus prasidžiugo, kad jis pradėjo gyventi, kad dulkės rūko į dangų!

 

139 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 26 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU