Žmogaus ligos

Viską sukūręs, dievas pamanė sau: „Reikia žmogų nulipyti iš gryno molio." O kada jau buvo nulipytas, tiktai laukė, kol sustings ir sudžius molis, tai dabar kur buvęs kur nebuvęs, Liucius atpuolė. Atpuolęs visą tą nulipyto žmogaus molį subadė, susmaigė su pirštu. Ir pats sau pasitraukė. O dievas, radęs taip padaryta, pašaukė jį prie savęs sakydamas:

- O ką tu čia dabar padarei?

O tas sako:

- Vai, dieve, aš gerai padariau, nes kad jis, žmogus, sveikas gyvens pasauly, tai tave suvisu užmirš.

O dievas sako:

- Kaip tai gal būti?

- O tai yra: kiek čia yra mano subadymų, tai jis turės tiek ligų, sopulių, vargų ir bėdų. O per tuos kentėjimus atmins tave.

Bet dėlto liepė anam dievas užlipyti subadymą ir užteplioti visą suadymą, kad taip būtų dailu kaip buvo. Bet tasai Liucius lygindamas tiktai paviršiuj užtepliojo, o visą nešvarumą, skyles iš viršaus į vidų suglostė.

Taip ir šiandien yra: vidury kūno to nešvarumo užlyginta, kur subadytos vietos buvo, tai ir ligų kuo daugiausia yra kūno viduriuose.