Pykstu ant vaiko

Pykstu ant vaiko

Kadangi, gimus vaikams, tėvai iš tikrųjų turi daug ko atsisakyti, tai jie, suprantama, turi teisę tikėtis vaikų dėkingumo. Bet ne žodžiais pareikšto dėkingumo už tai, kad juos pagimdė ir išaugino,— to būtų pernelyg maža Tėvai iš savo vaikų laukia jautrumo, meilės, trokšta, kad vaikai paveldėtų jų gyvenimo principus bei idealus. Jie nori matyti vaikus su tokiomis savybėmis ne egoistiniais sumetimais, o todėl, jog svajoja išauginti juos lygiateisiais ir laimingais visuomenės nariais.

Kartais tėvai negali ryžtingai sudrausti blogai besielgiančio vaiko, nes iš prigimties patys yra nuolaidūs arba bijo netekti jo meilės. Jie giliai širdyje smerkia vaiką ir pyksta ant jo, tačiau nežino, kaip teisingai pasielgti. Vaikas supranta, kad jie susierzinę, ir dėl to jis nerimauja, nuogąstauja, jaučiasi kaltas, bet tuo pačiu pasidaro dar įnoringesnis ir piktesnis. Pavyzdžiui, jeigu vaikui patiko vakarais eiti vėlai gulti, o motina bijo atimti iš jo tą malonumą, jis gali kelis mėnesius terorizuoti savo vargšę motiną, neguldamas iki vidurnakčio. Motina slapta niršta ant vaiko už jo patyčias. Bet jeigu ji ryžtingai vaikui to neleis daryti, pati nustebs, kaip greitai tironas virs paklusniu angelu ir pasidarys daug malonesnis aplinkiniams.

Kitaip tariant, tėvai negali iš visos širdies mylėti savo vaikų, jeigu jie nesugeba priversti jų tinkamai elgtis, na, ir patys vaikai negali būti laimingi, jeigu jie netinkamai elgiasi.

Tėvai kartais turi užpykti. Kai kurie jauni tėvai idealistai galvoja: jeigu jie nori būti gerais tėvais, tai turi būti savo nekaltam kūdikiui labai atlaidūs ir be galo jį mylėti. Bet tai tiesiog neįmanoma. Jeigu vaikas isteriškai verkia kelias valandas, nors kaip įmanydami stengiatės jį raminti, jūs negalite be galo guosti užsispyrusį, nedėkingą padarą ir negalite iš tikrųjų nesupykti. Arba vyresnysis vaikas padarė ką nors neleistina, nors pats puikiai žino, kad negalima taip daryti. Gal jis panoro kažką sudaužyti arba pažaisti su vaikais kitame kieme, arba jis supyko ant jūsų, kad nepatenkinote kažkokio prašymo, arba jis pavydi jaunesniam broliui, jog šiam skiriama daugiau dėmesio. Ir ¿tai jis tiesiog tyčia jums kažką iškrečia. Kai vaikas pažeidžia vieną jūsų nustatytų pagrindinių taisyklių, vargu ar išliksite visiškai ramūs. Visi geri tėvai turi paaiškinti savo vaikams, kas gera, o kas — bloga. Jus taip pat to mokė vaikystėje. Vaikas pažeidė jūsų nustatytą taisyklę ar sulaužė jums priklausantį daiktą. Jūsų vaikas, kurio charakteriui toli gražu esate neabejingi. pasielgė neteisingai, ir jūs tikriausiai pasipiktinote. Vaikas, aišku, to laukia ir neužsigaus, jeigu jūsų pyktis teisingas.

Pasitaiko, kad ne iš karto suvokiate, jog netenkate kantrybės. Tarkime, jūsų vaikas blogai elgiasi iš ryto: čia jam nepatinka pusryčiai, čia lyg netyčia apverčia stiklinę su pienu, paskui žaidžia su daiktu, kurį draudžiate jam liesti, ir sulaužo jį, kimba prie jaunesniojo brolio. Stengiatės ignoruoti jo elgesį, nors tam jums reikia nežmoniškų pastangų. Po to, kai lašas perpildo taurę, jūs pratrūkstate pykčiu ir patys stebitės savo elgesiu. Gal būt, truputį vėliau, jau nusiraminę, suprasite, kad vaiką reikėjo ryžtingai sudrausti arba nubausti iš pat pradžių. Jis pats to prašėsi. O jūs, kad ir kas beatsitiktų, stengdamosi neišeiti iš kantrybės, tik skatinote jį vis naujoms ir naujoms provokacijoms.

Visi mes kartais nirštame ant savo vaikų, kai mus užklumpa nemalonumai ir nesėkmės, kaip vienoje komedijoje, kurioje tėvas pareina namo susierzinęs ir pradeda kibti prie žmonos, ši bara sūnų už tai, dėl ko šiaip nebūna nepatenkinta, o sūnus išlieja pyktį ant jaunesnės sesers.

Geriau garbingai prisipažinti, kad supykote. Iki šiol kalbėjome, kad kartkartėmis tėvai netenka kantrybės. Tačiau svarbu aptarti ir kitą klausimą: ar gali tėvai be nuoskaudos tai prisipažinti ir išlieti savo pyktį?

Nepakankamai sau reiklūs tėvai nesivaržo prisipažinti, kad jie labai nervingi. Girdėjau, kaip viena labai gera motina, atviras ir sąžiningas žmogus, pusiau juokais kalbėjo savo draugei: „Aš tiesiog nė minutės negaliu išbūti po vienu stogu su šiuo velniūkščiu! Su malonumu įkrėsčiau jam kaip reikiant į kailį!" Ji nė nesiruošė vykdyti savo grasinimų, bet nesigėdijo prisipažinti tokių minčių aplinkiniams ir sau. Jai pasidarė lengviau, kai atvirai išsakė savo mintis. Kitą kartą ji pasistengs ryžtingai sudrausti vaiką, kai šis pradės blogai elgtis.

Tėvai, norėdami būti nepriekaištingi, matyt, net nepagalvoja, kad žmogaus kantrybė nėra beribė, ir mano galėsią nepykti Jeigu jie vis dėlto užpyksta, tai jaučiasi labai kalti arba beviltiškai įtikinėja save, kad visai nesusierzinę. Jūs stengiatės nuslopinti savo susierzinimą, bet pajuntate vidinę įtampą, nuovargį ar jums pradeda skaudėti galvą. Motina, negalinti prisipažinti, jog kartais savo vaikui jaučia priešiškumą, pradeda įsivaizduoti, kad jo visur tyko pavojai. Ji perdėtai saugo jį nuo infekcijų, gatvės eismo, nuolatos rūpinasi juo, nesuprasdama, kad dėl to vaikas augs nesavarankiškas.

Aš aptariu problemas, iškylančias tuo metu, kai tėvai bijo išlieti savo susierzinimą ne tik todėl, kad sąžinė būtų ramesnė. Mat, visa, kas užgauna tėvus, užgauna ir vaikus. Kai tėvai galvoja, kad jų priešiškumas vaikams pernelyg bjaurus, jog jį būtų galima atvirai parodyti, vaikai taip pat slepia savo priešiškumą tėvams. Vaikai ima bijoti įsivaizduojamų pavojų. Jie bijo vabzdžių arba nenori eiti į mokyklą, arba būkštauja likti be tėvų.

Ši baimė —tai priešiškumas tėvams, kurio vaikai neišdrįsta parodyti. Kitaip tariant, laimingesnis bus vaikas tų tėvų, kurie nebijo išlieti savo pykčio, nes tada ir vaikui bus lengviau išlieti savo jausmą. Jeigu jūs teisingai pasipiktinsite ir pasakysite viską, ką galvojate,—ir jums. ir vaikui bus lengviau, tada viskas grįš į savo vėžes. Tiesą sakant, ne visada jūsų priešiškumas vaikui būna teisingas. Dažnai pasitaiko grubių tėvų, kurie nesivaržydami visą dieną bara ir netgi muša vaiką be jokių rimtų priežasčių. Aš kalbėjau apie jausmus labai sąžiningų tėvų, mylinčių savo vaiką.

Vaikams patinka, kai kontroliuojate jų elgesį. Po tokių išsamių kalbų apie irzlumą galite susidaryti klaidingą nuomonę apie tėvų ir vaikų santykius. Daugelis mūsų, kol gyvenime viskas palyginus ramu, supykstame tik retkarčiais, kai susiduriame su sunkumais. Šiaip vaikai mūsų neerzina, nes kontroliuojame jų elgesį, laiku ir ryžtingai užkertame kelią blogiems jų poelgiams. Toks tvirtumas — būtina tėvų meilės sudėtinė dalis, padedanti išlaikyti valką teisingo elgesio vėžėse, už ką jis dar labiau jus myli.

 

 

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras