Tėvų santykiai su seneliais ir giminėmis dėl vaiko priežiūros

Tėvų santykiai su seneliais ir giminėmis dėl vaiko priežiūros

Močiutė lr Senelis jums gali daug padėti. Be to, anūkai jiems teikia didžiulį pasitenkinimą. Senelė dažnai dūsauja: „Kodėl nejaučiau tokio pasitenkinimo, augindama savo vaikus? Galimas daiktas, per rimtai žiūrėjau į motinystę ir mačiau joje vien pareigas".

Daugelyje šalių gyvas paprotys naujagimiui prižiūrėt pasitelkti močiutę ir visiškai pasitikėti jos patirtimi, auginant kūdikį. Jeigu duktė labai pasitiki savo motina — ji visada gaus ir patarimą, ir bus paguosta. Tačiau daugelis moterų vengia motinų patarimų bei pagalbos. Jos laiko, kad mokslas greitai žengia pirmyn, ir prieš dvidešimt metų naudoti metodai jau paseno. Be to, daugelis dar visai jaunų tėvų nori visam pasauliui ir sau įrodyti, jog jie patys geba susidoroti su bet kokiais gyvenimo sunkumais. Jie baiminasi, kad tėvai nurodinės, ką daryti, lygiai taip, kaip ir anksčiau, kada buvo priklausomi nuo jų.

Santykių įtemptumas. Vienose šeimose santykiai tarp tėvų ir vaikų yra absoliučiai harmoningi ir nedaugelyje kitų —labai priešiški. O daugumoje šeimų santykiai pablogėja tik retkarčiais ir dažniausiai dėl vaiko priežiūros. Vyresnieji tėvai paprastai stengiasi nesikišti. Tačiau jie myli anūkus, turi didelį patyrimą ir negali neturėti savo nuomonės. Jiems sunku prisitaikyti prie naujų vaikų priežiūros metodų. Kai tapsite močiutėmis, gal ir jūs būsite tokios pat.

Man atrodo, kad jaunieji tėvai turėtų kuo dažniau atvirai diskutuoti su savo vyresniaisiais tėvais, nes tai visada geriau už" slaptą nepasitenkinimą ir miglotas užuominas. Pavyzdžiui, motina, įsitikinusi, kad kūdikį prižiūri tinkamai, gali pasakyti: „Žinau, jog jūs su manimi nesutinkate. Dar kartą pasiklausiu gydytoją, ar jo patarimus supratau teisingai". Tai nereiškia, jog motina pasiduoda. Ji laikysis savo ir vertins močiutės gerus norus bei nerimą.

Taip elgiantis, močiutė nurims, ir ateityje labiau pasitikės motina. Močiutė turi visiškai prisitaikyti prie motinos kūdikio priežiūros metodų. Tada ir motina, savo ruožtu, mieliau klaus močiutės patarimo, kai jo reikės.

Jeigu paliekate močiutei prižiūrėti kūdikį, nesvarbu ar kelioms valandoms, ar dviem savaitėms, turite iš anksto susitarti, kad ji nepažeidinės pagrindinių jūsų auklėjimo taisyklių. Pavyzdžiui, vaikų nevers prievarta valgyti, jų negėdins už kelnaičių prišlapinimą, negąsdins milicininkais ar gaisrininkais. Kita vertus, nenorėkite, kad močiutė besąlygiškai vykdytų visus jūsų auklėjimo principus, tarytum tėvai būtų jūsų kopija. Jeigu jums nepatinka, kaip tėvai auklėja anūkus, nepalikinėkite vaikų jų globai.

Apie tėvus, kurie įsižeidžia už patarimą. Jeigu jauną motiną arba tėvą vaikystėje labai bardavo Ir bausdavo, jie išaugo nepasitikintys savimi. Dėl to jie dažnai būna nepakantūs kritikai, nori nuolatos įrodinėti savo nepriklausomumą. Tokia motina gali nesąlygiškai imtis naujų vaiko auklėjimo teorijų ir entuziastingai jas įgyvendinti, nes ji savo vaikus nori auklėti visiškai kitokiais metodais, negu augino ją. Be to, jauna motina nori įrodyti savo tėvams, kad jų pažiūros paseno, ir truputį juos įskaudinti. Kas nežino, kokį pasitenkinimą teikia teoriniai ginčai, norint paerzinti priešininką. Bėda tik ta, kad ginčo objektas yra vaiko auklėjimas. Jeigu visą laiką prieštaraujate savo tėvams, pagalvokite, ar nedarote tai tyčia, gal netgi nesąmoningai.

Jeigu motina įprato „komanduoti" savo dukrai. Tokia motina negali susivaldyti net tada, kai duktė jau pati tampa motina. Jaunai motinai sunku apginti savo nepriklausomumą. Ji nenori vadovautis motinos patarimais ir tos mokoma yra nepatenkinta, bet nedrįsta prieštarauti. Jeigu ji sutinka su patarimu, jaučiasi priklausoma, jeigu atsisako juos vykdyti, jaučiasi kalta. Kaip tokiai jaunai motinai apsiginti? Sunku, bet galima. Visų pirma, ji visada turi prisiminti, jog dabar jau pati yra motina ir tik ji gali spręsti, kaip geriau prižiūrėti kūdikį. O jeigu ji kuo abejoja, visada gali kreiptis patarimo į gydytoją. Ji, be abejo, gali tikėtis vyro paramos, ypač jei kišasi jo motina. Jeigu vyras mato, kad kai kuriuose klausimuose jo motina teisi, jis taip ir privalo pasakyti savo žmonai. Tačiau tuo pačiu metu jis turi duoti aiškiai suprasti savo motinai, jog jis žmonos pusėje.

Jaunai motinai geriau nevengti diskusijos su močiutėmis ir leisti joms pasisakyti, kad galėtų įrodyti, jog moka apsiginti. Žymiai sunkiau išmokti nesusierzinti ar nepratrūkti pykčiu. Pasakysite, jog jaunos motinos pyktis pateisinamas. Be abejo. Tačiau ir susivaldymas, ir protrūkiai rodo, jog moteris pernelyg ilgai buvo priklausoma, bijojo kuo nors užrūstinti savo motiną (arba anytą). Pastaroji savo ruožtu jaučia šiuos silpnumo požymius ir jais naudojasi, norėdama įvesti savo „viešpatavimą". Kad nepradėtumėte bartis, iš karto tvirtu tonu nutraukite visus ginčus, pasakiusios, pavyzdžiui: „O gydytojas man taip liepė jį maitinti". Arba: „Tegul kambaryje būna vėsoka, noriu kūdikį užgrūdinti". Arba: „Nenoriu, kad jis ilgai verktų. Eisiu pas jį". Paprastai ramus, ryžtingas tonas — efektyviausia priemonė apginti savo nepriklausomumą. Reikia prisiminti, jog pagaliau už vaiką atsakingi jo tėvai, vadinasi, jiems ir spręsti, kaip jį auginti.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras