Vieną vaiką myliu labiau nei kitą

Vieną vaiką myliu labiau nei kitą

Kodėl nevienodai mylime savo valkus?. Ar tėvai privalo vienodai mylėti visus savo vaikus? Sis klausimas labai rūpi sąžiningiems tėvams, nes jie jaučia, kad truputį skirtingai myli savo vaikus ir, tai supratę, sau priekaištauja. O aš galvoju, kad jie iš savęs reikalauja negalimo. Geri tėvai vienodai myli savo vaikus. Jie nori, kad kiekvienas jų vaikas gyvenime pasiektų kuo daugiau, ir dėl to aukojasi. Kadangi vaikai visiškai skirtingi, tėvai tiesiog negali vienodai su jais elgtis. Tas pačias atskirų vaikų gerasias savybes ar ydas tėvai vertina skirtingai.

Paprastai priežastys dėl kurių tėvai neteisingai elgiasi su vienu iš vaikų, įvairios ir jų reikia ieškoti giliau. Dvi galimos priežastys buvo jau minėtos: tėvai nenorėjo kito vaiko arba nėštumo metu pablogėjo tarpusavio santykiai. Būna ir kitų priežasčių: vaikas gali visiškai nepateisinti slaptų savo tėvų vilčių, t. y. gimė mergaitė, o buvo laukiama berniuko, ir atvirkščiai, arba gali būti negražus vaikas, o tikėtasi nepaprastai gražaus, arba gali gimti liguistas. kai tuo tarpu visi kiti vaikai — žaliūkai. Kūdikis gali nuolatos verkti nuo susidarančių jo viduriuose dujų kelis pirmuosius mėnesius ir jokiais būdais nepavyks jo nuraminti. Tėvas gali būti nusivylęs, kad sūnus netapo atletu ir peštuku, motina gali apgailestauti, kad jis blogai mokosi. Žinoma, tėvai puikiai supranta, kad vaikas negali tiksliai atitikti jų norų. Bet žmogiška puoselėti niekuo nepateisinamas viltis ir nusivilti, jeigu jos neįgyvendinamos.

Paaugęs vaikas gali būti panašus į kurį nors giminaitį, kažkada padariusį mums daug blogo. Tačiau patys tėvai gali nesuvokti tikrosios priežasties, dėl ko jie nepakantūs vienam iš vaikų.

Tėvą, pavyzdžiui, gali jaudinti sūnaus drovumas, nors vaikystėje pats jį sunkiai įveikdavo. Būtų natūralu, kad žmogus, padėjęs daug pastangų ir sugaišęs daug laiko kokiam nors savo charakterio trūkumui nugalėti, atjaustų dėl to savo vaiką. Bet paprastai būna atvirkščiai.

Tiek peikimas, tiek ir gyrimas padeda auklėti vaiką. Mes tučtuojau reaguojame į savo vaikų elgesį, nes stengiamės jiems įskiepyti teigiamas savybes, išugdytas mumyse tėvų. Tai darome automatiškai, nepagalvoję — taip giliai įsišaknijusios savybės, išugdytos vaikystėje. Kitu atveju vaikus auklėti būtų dešimteriopai sudėtingiau.

Tai rodo, kad yra neišvengiama ir natūralu skirtingai elgtis su savo vaikais. Todėl smerkiame vienas jų savybes ir gėrimės kitomis. Toks skirtingas elgesys — gilaus atsakomybės jausmo dėl mūsų vaikų likimo išdava.

Jei tėvai jausis kalti dėl to, kad nepakenčia vieno iš vaikų, jų santykiai su tuo vaiku toliau dar labiau komplikuosis. Valkui bus kur kas sunkiau matyti, kad jūs jaučiatės prieš jį kalti, negu kad susierzinę.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras