Kaip išmokyti vaiką daryti į puoduką

Kiekvienas vaikas pradeda prašytis sėsti ant puoduko, sulaukęs tam tikro amžiaus. Prisiklausę įvairių kalbų, jūs, gal būt, manote, kad įpratinti vaiką sėsti ant puoduko — sunkus darbas. Iš tikrųjų tai kur kas paprasčiau. Su amžiumi vaikai išmoksta valdyti žarnyną ir šlapimo pūslę. Motina turi tik atidžiai stebėti, kada vaikas užsinori tuštintis, ir draugiškai jį skatinti sėsti ant puoduko.

Pirmiausia turiu jums priminti, kad kiekvieno tam tikro amžiaus vaiko žarnynas ir šlapimo pūslė funkcionuoja skirtingai. Be to, ir vaikai įvairiai reaguoja į šį mokymą.

Vieni vaikai tuštinasi reguliariai, kiti — ne. Pirmaisiais gyvenimo metais dauguma vaikų beveik nejaučia, kaip veikia žarnynas. Vos tik tiesioji žarna prisipildo, išmatos išstumiamos taip greitai, kad motina net nespėja pastebėti.

Vieni vaikai pirmą (arba vienintelį) kartą per dieną reguliariai tuštinasi tuoj pat po pusryčių. Prisipildžius skrandžiui, suaktyvėja žarnyno veikla, ypač po ilgo nakties poilsio. Gana lengva „pagauti" šį momentą. Bet tai dar nereiškia, kad pripratinote vaiką prie puoduko. Pirmaisiais metais jis dar beveik nesupranta, kas darosi. Kol kas jūs ne vaiką išmokėte, o pati save. Vaikas tik apsipranta su puoduku.

Kiti vaikai tuštinasi vieną arba kelis kartus per dieną skirtingu laiku. Jeigu vaikas tuštinasi nereguliariai, nėra prasmės pratinti jį prie puoduko pirmaisiais amžiaus metais. Jūs turėsite jį sodinti ant puoduko taip dažnai ir ilgam, kad veikiausiai jis tik supyks ir tyčia priešinsis.

Antrieji metai. Antraisiais gyvenimo metais vaikas įgyja naujų bruožų ir dėl to motinai pasidaro lengviau jį pripratinti sėsti ant puoduko. Šiame amžiuje vaikas supranta, kad labai myli savo motiną, ir nori padaryti jai malonumą. Jeigu motina draugiškai prašo vaiką tuštintis į puoduką ir kiekvieną kartą pagiria jį, kai tik jam pavyksta tai padaryti, vaikas dar labiau stengiasi įtikti motinai. Tačiau yra faktorių, kurie tam trukdo.

Dvejų metų vaikui nubunda nuosavybės ir užsispyrimo jausmas. Vienerių metų vaikas jau pajunta, kada prisipildo tiesioji žarna. Jis gali sąmoningai susilaikyti nesituštinęs arba išsituštinti. Pamatęs savo išmatas puoduke arba ant grindų (jeigu tuštinosi be kelnaičių), džiaugiasi, kad tai padarė jis. Net truputėlį didžiuojasi tuo, tad gali atvesti motiną pasigėrėti savo „darbu". Jis kol kas nejaučia jokio pasibiaurėjimo. Gali net pradėti žaisti su savo išmatomis, netgi paragauti jų, nes jis ragauja apskritai viską.

Daugelis 12—18 mėnesių vaikų, kurie jau kelis mėnesius noriai sėsdavo ant puoduko, kartais staiga pasikeičia: klusniai sėdasi ant puoduko, bet nieko į jį nedaro. Tik atsikėlę nuo puoduko, pridirba į kelnytes arba padaro tiesiai ant grindų, tarsi niekada nebūtų tuštinęsi į puoduką. Paprastai taip daro užsispyrę vaikai, dažniau berniukai. Daug kas priklauso nuo motinos elgesio: vaiką reikia skatinti, bet neversti.

Pusantrų metų vaikas pradeda prašytis ant puoduko. Paprastai jis apie tai pasako tam tikru žodžiu arba garsu, kurį supranta tik motina. Kai kurie vaikai pradeda prašytis ir anksčiau, o dar kiti — tik sulaukę 2 metų.

Nuo labai daug ir individualių faktorių priklauso, kada vaikas pradeda prašytis ant puoduko, bet kiekvienas tai pradeda daryti savo laiku. Jeigu motina pastoviai gaudo momentą, kada vaiką reikia sodinti ant puoduko, jis pamažu užsikrečia jos nerimu. Kai motina taktiškai ragina vaiką prašytis ant puoduko, jis, norėdamas jai įsiteikti, stengiasi laiku pajusti, kada nori tuštintis ir pasisakyti. Bet yra vaikų, kurie, niekada nepratinti prie puoduko, patys pradeda prašytis neskatinami. Kai kurie pusantrų metų vaikai nesmagiai jaučiasi, kai kelnytės suterštos ar šlapios, arba jie pradeda bjaurėtis išmatomis ir jų kvapu. Jeigu motina nuolat aiškindavo vaikui, kad į kelnytes daryti negerai ir nemalonu, tai ir vaikas pradeda taip galvoti. Tačiau kartais motinai ir nerodant pasibiaurėjimo išmatomis, vaikui šis jausmas vis tiek atsiranda.

Dvejų metų vaikas stengiasi viską pamėgdžioti. Dvejų metų vaikas nori viską mėgdžioti, dėl to neretai jį būna labai lengva pripratinti prie puoduko. Kartais vaikas, niekada nesodintas ant puoduko, staiga pastebi, kaip ant jo sėdi brolis, sesuo arba draugas ir pats užsigeidžia to paties. Dažnai vaikas, supratęs, koks reikalas, entuziastingai imasi šio darbo ir po dviejų dienų jau šlapinasi ir tuštinasi tik į puoduką. Pradeda taip didžiuotis šiuo savo laimėjimu, kad net įkyri, prašydamasis ant puoduko kas kelios minutės.

Galutinis etapas — išmokti savarankiškai atlikti šią procedūrą nuo pradžios iki galo. Net įpratęs pasiprašyti ant puoduko, vaikas vis dėlto laukia, kad motina numautų kelnytes ir jį pasodintų. Tik tada galima laikyti vaiką pripratintu prie puoduko, kai jis išmoksta viską atlikti pats nuo pradžios iki galo (paprastai kai sulaukia 2—2,5 metukų). Daug kas priklauso nuo motinos skatinimo ir nuo to, ar lengvai numaunamos kelnytės. Tačiau beveik iki 3 metų vaiką gali ištikti „bėda" pasivaikščiojant, svetur arba sutrikus virškinimui.

Kaip tėvai vertina puoduko problemą. Ji tokia pat įvairi ir tokia pat svarbi, kaip ir požiūris į vaikus. Vieni tėvai neskuba pratinti vaiko prie puoduko, linkę tai pradėti kiek galima vėliau. Jiems nebjauru keisti nešvarius vystyklus iki 2 metų, o kartais ir ilgiau. Kiti tėvai, mano, kad vaikui vystytis ir jo charakteriui formuotis labai svarbu švara. Todėl stengiasi įpratinti vaiką sėsti ant puoduko kaip galima anksčiau. Jiems labai nemalonu valyti apsidirbusį vaiką, ir jie negali nesibjaurėti, kai metų ar pusantrų vaikas teršia kelnytes. Visi mes, tėvai priklausome vienam iš šių tipų. Dažnai mūsų požiūrio į šią problemą užuomazgos tektų ieškoti mūsų pačių vaikystėje. Dauguma žmonių stengiasi auklėti savo vaikus taip, kaip jie patys buvo auklėjami.

Jeigu tėvai bijo padėti vaikui. Pastaruoju metu psichiatrai, psichologai ir pediatrai teigia, kad vaiko pratinimo prie puoduko problema yra gana sudėtinga. Nagrinėdami padidėjusio suaugusiųjų ir vaikų nervingumo priežastis, gydytojai padarė išvadą, kad per anksti ir per griežtai pratinamas prie puoduko (tai anksčiau buvo labai populiaru) vaikas pasidaro labai užsispyręs arba liguistai bijo nešvaros. Pediatrai pasakoja, kad kai kurios motinos, ilgai ir nesėkmingai pratinusios savo pirmąjį vaiką prašytis ant puoduko, bijodavo iš naujo pradėti šią kovą su antruoju. Bet kaip jos nustebdavo, kai maždaug apie antruosius metus antrasis vaikas pats pradėdavo prašytis ant puoduko. Dėl to kai kurie psichiatrai, taip pat ir aš, pradėjome galvoti, kad jeigu pavyktų įtikinti tėvus ne taip aktyviai pratinti vaikus prie puoduko, tai gal jie patys išmoktų pasiprašyti. Bet, deja, šis metodas neduodavo lauktų rezultatų tiems tėvams, kurie patys juo netikėjo ir bandė jį įgyvendinti, tik klausydami pediatro rekomendacijų, taip pat tiems tėvams, kurie, bijodami persistengti, apskritai neskatino vaiko naudotis puoduku.