Pratinimas ant puoduko

Pratinimas ant puoduko

Pratinimo metodai. Aš manau, negali būti vieno teisingo metodo vaikui pripratinti prie puoduko. Pavyzdžiui, vienų tėvų naudojamas metodas gali nepadėti kitiems. Žinoma, tai, kas tinka vienam vaikui, kitam gali būti žalinga. Naudojant bet kurį metodą gali būti nesėkmių. Svarbiausia — turėti savo požiūrį į problemą, žinoti, kad vaikai skirtingai reaguoja į vieną ar kitą metodą, laukti, kol vaikas supras, ko mokomas, tik mokyti reikia skatinimo, o ne barimo metodu.

Seniau tėvai naudodavo daugiausia vieną motodą: nuo pat pirmųjų mėnesių, vaikui tuštinantis, pakišdavo puoduką. Bet, taip darydami, nedaug ką laimėdavo. Praeina daug mėnesių, kol vaikas supranta, koks čia reikalas, ir pradeda savo noru dalyvauti šioje procedūroje.

Taip anksti pripratinti vaiko prie puoduko nepavykdavo dažniausiai dėl to, kad motina paprastai persistengdavo ir darydavosi vis reiklesnė, užmiršdama, kad svarbiausia — paties vaiko pastangos. Aš manau, geriau suteikti vaikui teisę spręsti pačiam. Nepykite ant jo, verčiau palaukite, kol jis paūgės ir supras, ko iš jo reikalaujama, arba blogiausiu atveju bent kol jis pradės savarankiškai sėdėti.

Pratinimo prie puoduko metodai antrą pusmetį. Jeigu vaikas reguliariai tuštinasi, tėvai jį paprastai pradeda sodinti ant puoduko, sulaukus 7—12 mėnesių. Tai tinkamas metodas tiems tėvams, kurie nori išmokyti vaiką prašytis ant puoduko kuo anksčiau. Šio amžiaus vaikai moka gerai sėdėti ir neblogai valdo žemutinę liemens dalį. Jeigu vaikas tuštinasi kasdien, praėjus 10 minučių po pusryčių, tai jį galima greitai ir be ypatingų pastangų pripratinti prie puoduko. Šiuo atveju vaikui nereikės sėdėti ant puoduko labai ilgai, o tam vaikai retai turi kantrybės. Žinoma, tai tik pirmoji apmokymo stadija, nes iki metų vaikas dar nelabai supranta, ko iš jo reikalaujama. Jis paprasčiausiai įpranta sėdėti ant puoduko ir su juo asocijuoja tuštinimosi sukeltus pojūčius. Jūs pasakysite, kad taip jis pasiruoš tolesniam apmokymui. Bet vargu ar sekantį kartą antroje dienos pusėje jis tuštinsis tuo pačiu laiku, taigi jo „gaudyti" neverta.

O jeigu ir pirmą kartą vaikas ne tuo pačiu metu tuštinasi, tai neprotinga jį „gaudyti" šiame amžiuje. Jis turėtų sėsti ant puoduko labai dažnai ir sėdėti ilgai, dėl to tik pasidarytų nekantrus ir užsispyręs.

Metodas pratinti prie puoduko vyresnį kaip metų vaiką. Dauguma tėvų pradeda pratinti vaiką prie puoduko antrųjų metų pirmoje pusėje. Vaikas augdamas pastebi, kad turi kojas, rankas ir kitas kūno dalis, jaučia, kaip jos dirba. Pasitaikius progai, pats pamato, kaip išteka šlapimas, išeina išmatos. Jeigu vaikas tuštinasi reguliariai tuo pačiu metu, jį galima sodinti ant puoduko 5—10-čiai minučių. Kai padaro į puoduką, būna labai' patenkintas. Motinos pagirtas, jis dar labiau džiaugiasi. Po kelių savaičių vaikas dar labiau didžiuosis savo laimėjimais. Tai jau beveik pergalė. Vaikas supranta, jog jis daro tai, kas reikalinga, ir kad reikia tuštintis tik į puoduką.

Kantrybės metodas. Daugelis tėvų labiau linkę laukti iki antro pusmečio ir skatinti vaiką prašytis ant puoduko žodžiu arba garsu, suprantamu motinai. Man atrodo, kad tai pats tinkamiausias amžius pratinti vaiką prie puoduko. Tėvams nereikės labai daug pastangų; vaikas savo iniciatyva rodo, kad domisi puoduku. Kai kurie vaikai šiame amžiuje labai aiškiai pajunta, kada prisipildo tiesioji žarna bei šlapimo pūslė, ir pradeda prašytis ant puoduko be jokių raginimų bei įkalbinėjimų.

Jeigu vaikas reguliariai tuštinasi, pavyzdžiui, tuojau po pusryčių, jį galima sodinti ant puoduko neilgam nuo pusantrų metų. Motina turi parodyti, kad yra patenkinta vaiku, pagirti jį, kad padarė į puoduką, ir paprašyti pasisakyti kitą dieną, kai užsinorės tuštintis. Mat, šio amžiaus vaikas greičiau supranta, ko iš jo norima.

Jeigu vaikui nemalonu ar net bjauru su priterštomis kelnaitėmis, motina gali jam paaiškinti, kad, prašantis ant puoduko, kelnaitės liktų sausos ir švarios, kaip suaugusiųjų.

Jeigu, baigdamas antruosius metus, vaikas visiškai nesidomi ir nesibjauri nešvariomis kelnaitėmis, motina gali palikti jį be kelnaičių (tik kambaryje, kuriame nėra kilimo), kad jis suprastų, kas iš tikrųjų įvyksta. Tada kitą kartą jam galima pasiūlyti pasiprašyti ant puoduko.

Reikia palaipsniui ir švelniai mokyti vaiką prašytis ant puoduko (jokiu būdu neskubėkite). Paprastai praeina kelios savaitės, kol vaikas supranta, ko iš jo norima. Iš pradžių jis gali pasisakyti motinai tik tada, kai jau padaro į kelnaites. Tai jau didelė pažanga, nors tėvai mano kitaip. Reikia vaiką pagirti ir paprašyti kitą kartą vėl pasisakyti, kad laiku galėtumėte pasodinti jį ant puoduko ir nereikėtų keisti kelnaičių.

Kaip ten bebūtų, motina turi būti rami ir tikėti rytojumi. Papasakokite vaikui, kad ir jūs pati, ir tėvelis, ir broliai, ir seserys, ir draugai, ir pažįstami naudojasi tualetu, kad jis kas diena auga, kad malonu vaikščioti su sausom ir švariom kalnaitėm. Tik nesupraskite, jog kasdien reikia kartoti šią maldelę nuo pradžios iki pabaigos; tik kartkartėmis jam priminkite. Tam reikia daug kantrybės. Kartais motina puola į neviltį, kai nesimato aiškios pažangos. Įsitikinusios, kad jūsų pastangos nuėjo vėjais, kelias dienas ar savaites vaikui apie tai nepriminkite. Stenkitės nesijaudinti ir nepulti į neviltį. Negėdinkite ir nebauskite vaiko už nešvarias kelnaites. Atsiminkite, kad jeigu skatinimo metodas nepadeda, tai bausmės tik pablogins padėtį.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras