Vaikas išrankus maistui

Jis darosi išrankus. Maždaug metų vaikas pradeda kitaip vertinti maistą. Jis darosi išrankesnis ir rečiau išalksta. Ir tai nenuostabu. Jeigu jis ir toliau tiek daug valgytų, kaip anksčiau, ir taip pat greitai didėtų jo svoris, jis užaugtų didumo sulig drambliu. Dabar vaikas turi laiko įdėmiai išstudijuoti savo meniu ir spręsti, kas jam patinka, ir kas — ne. Ar atsimenate, kaip jis elgdavosi prie stalo, būdamas 8 mėnesių? Tada prieš kiekvieną maitinimą atrodė, kad jis miršta badu. Vos sulaukdavo, kol jam užrišamas seilinukas, ir burnyte gaudydavo kiekvieną šaukštą. Buvo nesvarbu, ką valgyti. Alkanas nesigilino į tai.

Išrankus jis yra ir dėl kitų priežasčių. Mat, pradeda jaustis esąs asmenybė. Todėl, jeigu anksčiau jis abejodavo dėl kokio nors patiekalo, tai dabar ryžtingai jį atstumia. Be to, gerėja vaiko atmintis. Galbūt, jis samprotauja: „Jeigu man reguliariai duodamas valgis, visada spėsiu suvalgyti tiek, kiek reikia".

Kalantis dantukams, ypač pirmiesiems krūminiams, vaiko apetitas dažnai sumažėja. Gana ilgą laiką jis gali suvalgyti tik pusę savo porcijos, kartais net visai nevalgyti. Svarbiausia prisiminkite, kad apetitas visiškai natūraliai keičiasi savaitėmis arba net diena iš dienos. Mes, suaugusieji, galime spręsti pagal save. Šiandien norėtume pomidorų, o rytoj žirnių sriuba atrodys užvis skaniausia. Vaikui tas pat. Bet mes šito nepastebime iki vienerių metų; šiame amžiuje vaikas, būdamas alkanas, neatsisako jokio valgio.

Daktarės Devis eksperimentai. Daktarė Klara Devis sugalvojo išaiškinti, kokius patiekalus vaikai labiausiai mėgsta valgyti. Bandymui ji išsirinko tris vaikus nuo 8 iki 10 mėnesių, kurie iki to laiko negavo nieko, išskyrus motinos pieną, tad dar negalėjo nemėgti kokių nors rūšių valgio.

Štai kaip ji maitino juos. Kiekvieno maitinimo metu prieš vaikus padėdavo šešias ar aštuonias lėkštes skirtingo paprasto ir sveiko maisto: daržovių, vaisių, kiaušinių, košių, mėsos, juodos duonos, pieno, vandens ir sulčių. Vaikams padėdavo valgyti tik tada, kai jie parodydavo, ko būtent nori. Pavyzdžiui, 8 mėnesių mažylis panardino rankutę į trintus burokėlius, o paskui juos nulaižė tiesiai nuo rankos,— tada jam davė šaukštą burokėlių. Ir vėl laukė, kol parodys, ko dar nori. Gal vėl burokėlių, o gal — obuolių tyrės.

Daktarė Devis nustatė tris svarbius dalykus. Pirma, vaikai, kurie patys išsirinkdavo meniu iš daugelio skirtingų patiekalų, labai gerai vystėsi. Nė vieno iš jų nebuvo labai lieso ir labai storo. Antra, taip besimaitinantis vaikas konkrečiu laikotarpiu gaudavo visų būtinų medžiagų, lygiai taip, kaip maitinant pagal atitinkamus mokslinius nurodymus. Trečia, vaiko apetitas nuo vieno maitinimo iki kito kasdien kaitaliojosi.

Vaikas gali kelias dienas iš eilės valgyti daugiausia žalumynus. Paskui jis staiga pradės pirmiausia griebti krakmolingus produktus. Nenustebkite, jei kartais pietums jis apsiribos vien burokėliais ir suvalgys jų 4 kartus daugiau, negu normaliai reikėtų. Ir pavalgęs jis nei vems, nei viduriuos, nei pilvuką jam skaudės. Vaikas kartais gali suvalgyti visus pietus ir dar išgerti 250 g pieno, o per vakarienę jo visai neimti į burną. Daktarė Devis daugelį dienų stebėjo, ar dažnai vaikai nori mėsos. Keletą dienų vaikas valgė įprastą mėsos normą, o kitas dvi dienas jis ėmė valgyti jos daugiau ir daugiau; paskui mėsos reikėjo vėl mažiau. Remdamasi šiais faktais, daktarė Devis padarė išvadą: tikriausiai vaiko organizmui trūko kokios nors medžiagos, kurios yra mėsoje, todėl jam ir reikėjo jos daugiau vartoti. Po to daktarė Devis atliko daugelį eksperimentų ir su vyresniais vaikais, netgi su ligoniais, ir rezultatai buvo tokie pat.

Ką tėvai turi įsidėmėti. Tai, kas pasakyta aukščiau, nereiškia, jog tėvai turi paruošti vaikui po šešis ar aštuonis patiekalus kiekvieniems pietums ir duoti pasirinkti, kaip restorane. Tačiau noriu pabrėžti, kad tėvai gali leisti pačiam vaikui pagal skonį pasirinkti iš pateikto įvairaus ir sveiko maisto tai, ką jis tuo metu nori valgyti. Vadinasi, tėvai gali leisti vaikui suvalgyti kokio nors produkto daugiau, negu paprastai, tai nepakenks. Negana to, visai nieko bloga, jeigu vaikui laikinai nepatinka koks nors produktas.

Šiuolaikiniam žmogui sunku su tuo sutikti. Daug girdėjome apie mokslinį maisto apskaičiavimą ir pamiršome, kad mūsų organizmas apie tai žinojo dar prieš milijonus metų. Kiekvienas vikšras tiksliai žino, kokia lapų rūšis jam reikalinga, ir neėda kitų. Elnias nubėga tūkstančius kilometrų, kad gautų palaižyti druskos, reikalingos jo organizmui. Sniegena gerai žino, kas jai naudinga, nors neišklausė šia tema nė vienos paskaitos. Todėl nenuostabu, kad ir žmogus intuityviai žino, kas jam naudinga. Aš nenoriu pasakyti, kad vaikas arba suaugęs visada valgo tik tai, kas jam naudinga, ir kad tėvams nereikia žinoti, koks maistas sveika. Jeigu motina maitina vaiką tik saldainiais ir arbata, tai organizmo poreikiai bus nepatenkinti. Motina turi žinoti, kuo vertingos daržovės, vaisiai, pienas, mėsa, kiaušiniai, košės, kad galėtų vaiką maitinti racionaliai. Bet jai taip pat svarbu žinoti, kad reikia skaitytis su vaiko instinktais, kad jo apetitas turi keistis ir kad pagaliau jis gauna visų reikalingų maisto medžiagų, jeigu nenuteiktas prieš kokius nors produktus.