Kaip auklėti - griežtai ar švelniai?

Jauniems tėvams tai sunkus klausimas. Dauguma jaunų tėvų greitai susiorientuoja, kaip elgtis su vaikais. Bet kai kuriems tai yra neišsprendžiama problema, nors jie ir turi nemažai patyrimo.

Visų pirma noriu paaiškinti, kad, mano nuomone, esmė yra ne griežtumas ar švelnumas. Geri tėvai, kurie, esant reikalui, laikosi savo, sėkmingai auklėja vaikus, saikingai būdami griežti ir saikingai būdami švelnūs. Kita vertus, grubus griežtumas arba švelnumas, kuriam stinga drąsos ar principingumo, gali duoti blogų vaisių. Auklėjimo sėkmė priklauso ne nuo griežtumo ar švelnumo laipsnio, o nuo jūsų jausmų vaikui ir nuo tų gyvenimiškų principų, kuriuos jam skiepijate.

Šiuolaikinės pažiūros į auklėjimą daug kuo skiriasi nuo ankstesnių. Mes aiškiau įsivaizduosime pagrindinius auklėjimo principų pakitimus, jeigu truputį panagrinėsime šio klausimo istoriją.

Griežtumo laipsnis, auklėjant vaikus, įvairiose epochose keitėsi. Pavyzdžiui, XIX amžiuje svarbiausia buvo išorinis kuklumas ir elgesio manieros. XX amžiuje, ypač po pirmojo pasaulinio karo, ryškiai pasikeitė pažiūros i auklėjimą. Tam turėjo reikšmės keletas veiksnių.

Amerikiečių mokslininkai Džonas Douėjus ir Viljamas Kilpatrikas įrodė, kad vaiką galima išmokyti geriau ir greičiau, jeigu atsižvelgiama į protinio ir fizinio išsivystymo lygį bei jo paties norą visko išmokti. Tiriant mažamečius nusikaltėlius, išaiškėjo, kad daugumai jų vaikystėje labiausiai trūko meilės, o ne bausmių. Mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad griežtumą, auklėjant vaikus, reikia mažinti ir labiau vystyti vaiko individualybę.

Anksčiau gydytojai jauniems tėvams rekomenduodavo auklėti vaikus griežtai, kad neišlepintų jų. Dabar gydytojai sako, kad vaikui reikia ne tik maisto, bet ir glamonių bei paguodos.

Esminiai auklėjimo principų pasikeitimai negali nesukelti daugelio tėvų abejonių, o kitus visiškai suglumina. Ir nenuostabu, juk tai tikra pažiūrų revoliucija. Žmogus iš prigimties trokšta auklėti vaiką taip, kaip auklėjo jį patį. Jūs lengvai įsisavinate naujas vitaminų vartojimo bei skiepijimo idėjas, tačiau jeigu jus auklėjo pernelyg griežtai, reikalaudami visiško paklusnumo, nepriekaištingų manierų, absoliutaus teisingumo, taip pat puritoniškumo lytinio klausimo atžvilgiu, tai jūs savaime ir net neišvengiamai dvasios gilumoje smerksite savo vaikus, kad jiems stinga šių savybių. Jūs galite pripažinti naujas teorijas, bet kai vaikas padaro' ką nors, kas jūsų vaikystės metais buvo laikoma blogiu, jūs prieš savo valią negalite su tuo sutikti ir jaučiate didesnį nepasitenkinimą, negu norėtute. Nesigėdykite šio jausmo! Sutinkamai su gamtos dėsniais auginame savo vaikus taip, kaip augino mus. Tai protinga. Šitaip viena karta perduoda savo idealus kitai, taip išsaugoma kultūra.

Tie, kurie buvo auklėjami mylinčiose šeimose ir išaugo harmoningais žmonėmis, suprantama, ir savo vaikus auklės taip pat. Jie nepuls į kraštutinumus, sekdami naujomis teorijomis. Kai gydytojai reikalavo įvesti griežtą vaiko maitinimo bei miego režimą, tokie pasitikintys savo jėgomis tėvai iš esmės laikėsi režimo (dauguma vaikų laikėsi jo ilgesnį laiką), bet nebijodavo padaryti išimtį ir pamaitinti vaiką ne pagal grafiką, jeigu jis labai išalkdavo. Jie buvo įsitikiną, kad taip ir reikia. Kai gydytojai pradėjo diegti lankstaus režimo teoriją, pasitikintys savimi tėvai taip pat nesiruošė aklai sekti šia teorija. Jeigu vaikas ožiuo- jasi ir nenori eiti gulti, nors jam jau laikas, jie vis tiek jį paguldys, nes vaikystėje gerai įsidėjo į galvą, kad jeigu laikas miegoti,- vadinasi, ir kalbėti nėra ko, o reikia gulti. O lankstaus grafiko teorija neturi nieko bendra su tokia situacija.

Apie tėvus, susipainiojusius naujose teorijose. Paprastai tai dviejų tipų žmonės. Pirmieji — tie, kuriuos išauklėjo nepasitikinčiais savimi. Todėl jiems noromis nenoromis tenka vadovautis patarimais, beriamais iš visų pusių. O antrieji — tie, kurie nepatenkinti savo išauklėjimu. Tokie žmonės gerai prisimena, kaip jie maištaudavo prieš tėvų tironiją, ir nenorėtų, kad jų vaikai jaustų jiems tą patį. Tokiems tėvams sunkiai eisis. Jeigu auklėjate vaikus taip, kaip darė jūsų tėvai, tai tikrai žinote, kokio paklusnumo bei mandagumo norite iš jų. Jums nieko nereikia išgalvoti. Bet jeigu norite elgtis su jais kitaip, negu tėvai elgėsi su jumis (pavyzdžiui, ne taip griežtai arba draugiškiau), tai neturėsite pavyzdžio ir retkarčiais atsidursite keblioje padėtyje, nežinosite, kaip pasielgti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pradės naudotis jūsų nuolaidumu, jūs pasipiktinsite, bet su šia problema jums bus sunku susidoroti, nes kuo labiau imsite pykti ant vaiko, tuo jausitės kaltesni. Mat, pajusite, kad tampate panašūs į savo tėvus, ko tvirtai nutarėte vengti.

Žinoma, norėdamas plačiau paaiškinti, truputį perdėjau sunkumus, su kuriais susiduria jauni tėvai. Dauguma mūsų iš dalies priima, o iš dalies atmeta auklėjimo metodus, kuriais naudojosi mūsų tėvai. Klausimas tik, kokiu mastu. Kiti randa tam tikrą kompromisą tarp tėvų metodų ir naujų auklėjimo teorijų, ir šis kompromisas pasirodo esąs ieškomas aukso vidurys.

Būkite nuoseklūs. Jeigu teikiate pirmenybę griežtam auklėjimui, būkite nuosekliai' griežti. Saikingas griežtumas, reikalaujant gerų manierų, besąlyginio paklusnumo, tvarkingumo, nepadarys vaikui žalos, jeigu tėvai iš prigimties geri žmonės ir jeigu vaikai auga laimingi bei draugiški. Bet griežtumas žalingas, jeigu tėvai vaikams yra šiurkštūs ir nuolatos jais nepatenkinti, jeigu jie kelia reikalavimus, nepaisydami vaiko amžiaus ir individualių savybių. Dėl to vaikas išauga arba bailys ir neįdomus, arba žiaurus žmogus.

Tėvai, kurie su vaiku elgiasi laisvai ir neteikia didesnės reikšmės jo manieroms (kad tik jis apskritai mylėtų žmones), nereikalauja absoliutaus paklusnumo bei tvarkingumo, taip pat iš- auklėja draugiškus ir atidžius aplinkiniams žmones, jeigu jie nebijo pasirodyti tvirti ypač svarbiuose klausimuose.

Kartais pernelyg švelnių tėvų auklėjimo vaisiai būna blogi. Tai ne dėl to, kad jie per mažai reikalavo iš savo vaikų, o todėl, kad varžėsi ar bijojo primygtinai reikalauti, arba todėl, kad nesąmoningai skatino savo vaiko tironiją.

Kurį kelią bepasirinktumėte vaiką bausti ar griežtai elgtis reikia su meile. Jei jau nusprendėte vaikui įkrėsti į kailį tai galima daryti tik berniukams ir tik per užpakalį norint jį pataisyti ir be agresijos. Tėvai turi neprarasti savitvardos kad ir ką vaikas padarytu. Tėvai turi būti pavyzdys savo vaikams, juk ir jie kažkada taps tėvais.