Neturiu pieno

Kad krūtyse padaugėtų pieno. Tarkime, kad gimdymo namuose dažnai kūdikį maitinote iš abiejų krūtų, bet jam vis tiek neužteko pieno. Gydytojas patarė jį papildomai maitinti dirbtiniu maistu. Sakykim, kūdikis gaudavo apie 50 g pieno iš krūties ir paskui dar tiek pat išgerdavo iš buteliuko. Pasitarusios su gydytoju, jūs nutarėte namuose jį maitinti tik krūtimi, tikėdamasi, kad dirbtinio maisto tuo tarpu visai nevartosite.

Kartais, grįžusi namo, motina nusiramina ir pailsi; maždaug po dviejų dienų pieno savaime padaugėja. Kūdikis visiškai pasisotina motinos pienu ir neima papildomo maisto iš buteliuko. Tokiu atveju neduokite daugiau jam dirbtinio pieno. Tačiau paprastai kūdikiui labiau patinka traukti iš buteliuko ir jis nenoriai ima krūtį. Todėl motina turi apriboti dirbtinį maitinimą, nes kuo labiau vaikas išalks, tuo aktyviau čiulps krūtį, o nuo to savo ruožtu kitam maitinimui padaugės pieno. Štai kaip galima tai praktiškai įvykdyti: pirmas dvi dienas, grįžusi iš gimdymo namų, papildomai pamaitinkite jį dar dirbtiniu maistu, bet neduokite jam nė lašo daugiau, negu nustatyta (paprastai pieno krūtyse pirmomis dienomis, grįžus namo, nepadaugėja, o kartais ir sumažėja, jeigu motina pavargsta). Paskui pradėkite mažinti dirbtinio pieno normą 5—10 g kiekvieną dieną ir pagaliau visai nebeduokite. Mažinant dirbtinio pieno kiekį, kūdikis nubus vis anksčiau ir anksčiau. Tada, kai tik jis išalks, nesvarbu, kiek praėjo laiko — keturios, trys ar net dvi valandos, duokite jam krūtį. Tikriausiai šis metodas jums atrodys perdaug sudėtingas. Tačiau taip truks ne amžinai.

Tikėkimės, jog dažniau ištuštinant krūtį, pieno padaugės. Kai jo bus pakankamai, kūdikis miegos ilgiau. Po savaitės ar dviejų jis, gal būt, iščiulps tiek pieno, kad jo užtektų keturioms valandoms. (Mano praktikoje buvo vaikų, kurie gimdymo namuose iščiulpdavo ne daugiau kaip 30 g pieno, o namuose jie, intensyviai padirbėję, po dviejų savaičių jau išžįsdavo iki 150 g. Aišku, ne visi vaikai tokie darbštūs.) Jeigu po 5—6 dienų jūsų pieno vis dar nepakanka kūdikio alkiui numalšinti, jeigu jis dažnai rėkia ir nedidėja jo svoris, tada laikinai vėl duokite dirbtinio pieno. Bet ir tokiu atveju, jeigu dar neatsisakėte minties maitinti kūdikį krūtimi, kiekvieną kartą pamaitinusios duokite jam ne daugiau kaip 50—60 g dirbtino pieno per dieną, kai truputį pailsėsite, vėl galite palaipsniui mažinti dirbtinio pieno kiekį iki nulio.

Kai kurie gydytojai siūlo po kiekvieno maitinimo palikusį pieną nutraukti — kaip puikią priemonę jam pagausinti.

Skysčiai motinos racione. Tokiu atsakingu laikotarpio nepaprastai svarbu tvarkytis taip, kad motina nenuvargtų, beveik nedirbtų namų ruošos darbų, užmirštų visas kitas savo pareigas ir nemalonumus, lankytojus sumažintų iki vieno dviejų artimų draugų, gerai maitintųsi ir gertų daug skysčių. Ypač gerai ko nors išgerti 10—15 minučių prieš maitinimą.

Negerkite per prievartą, jeigu nenorite. Bet, antra vertus, kartais jauna motina būna taip susijaudinusi ir taip užimta, jog užmiršta atsigerti, nors ir jaučia troškulį. Nuo to gali sumažėti pieno.

Nepaisykite, ką šneka skeptiški pažįstami. Daugelis į maitinimą krūtimi žiūri skeptiškai. Jie gali pradėti atkalbinėti jauną motiną, kai ji visokiais būdais stengiasi maitinti kūdikį krūtimi. Ne vienas pasakys: „Tu, aišku, nesiruoši maitinti krūtimi, tiesa?", „Dabar beveik visos negali maitinti!", ..Kam tau to reikia?", „Su tokiomis krūtimis tu vis tiek jo ne išmaitinsi", „Tavo vargšas mažylis badauja. Tu nori numarinti jį". Paprastai taip kalba iš pavydo tos moterys, kurios pačios negalėjo maitinti krūtimi Neklausykite jų!

Kartais pieno krūtyse vėliau ima mažėti. Daugelis motinų sėkmingai maitina kūdikį krūtimi gimdymo namuose ir keletą dienų ar savaičių, grįžus iš jų. Paskui jos pajunta, kad pieno pradeda mažėti ir visiškai nustoja maitinusios. Jos paprastai teisinasi: „Aš turiu mažai pieno" arba „Nuo mano pieno kūdikiui sutrinka virškinimas", arba „Kai paaugo, jam pradėjo neužtekti mano pieno".

Kodėl taip atsitinka?

Kai motina visokiais būdais stengiasi sureguliuoti maitinimą krūtimi, ji mano, kad atlieka kažką nepaprasto ir labai sunkaus. Marinimo krūtimi ji nelaiko natūraliu dalyku ir abejoja, ar sugebės tai atlikti Jeigu motina nelabai pasitiki savimi ji visą laiką galvoja, kad nesusidoros. Kitaip tariant, ji įsikalba ligą. Jeigu kurią nors dieną jos kūdikis verkia labiau, negu paprastai, ji tuojau įtaria, kad pritrūko pieno. Jeigu kūdikis pradeda viduriuoti, jo viduriuose atsiranda dujų ar jį išberia, ji tuoj pat vėl verčia bėdą pienui. Dėl to ji ryžtasi pradėti dirbtinai maitinti, o tai labai lengvai įgyvendinama. Dirbtinio maitinimo instrukcijas motina gauna jau gimdymo namuose (dėl visa ko) ar iš savo gydytojo. Kūdikis, kuris kelis kartus per dieną iki soties maitinamas iš buteliuko, beveik visada muloja žįsti krūtį. O krūtyje liekantis pienas — signalas pieno liaukoms gaminti mažiau pieno.

Kitaip tariant, da veikimai — motinos nepasitikėjimas savo jėgomis ir dirbtinio maitinimo prieinamumas — mažina šansus maitinti krūtimi. Jeigu motina iš tikrųjų nori maitinti krūtimi, ji turi neskubėti maitinti dirbtinai, kol yra vilties maitinti natūraliai. Kai maitinimas krūtimi įeis į normalias vėžes, galėsite, jei būtina, kartą per dieną kūdikį pamaitinti iš buteliuko.

Normaliomis sąlygomis pieno kiekis krūtyse atitinka kūdikio poreikius. Kūdikis auga, jo apetitas didėja atitinkamai daugėja krūtyse pieno, nes geriau (o kartais ir dažniau) ištuštinama krūtis: dėl to jo daugiau pasigamina.