Kas yra kultūringas elgesys?

Netgi labai gražus ir rūpestingai prižiūrimas veidas, nepriekaištingų proporcijų kūnas ir dailūs bei elegantiški drabužiai nepadarys jokio įspūdžio, jeigu jie neatitiks laikysenos. Laikysena priklauso nuo aplinkos, nuo to, kuo žmogus užsiėmęs ir kaip apsirengęs. Būdama stadione, sportiškai apsirengusi mergina (ar vaikinas) neatrodys neišauklėta, nors stovės išskėstomis kojomis, įsirėmusi rankomis į šonus arba jomis mostaguos. Tačiau matydami tokia pat poza žmogų stovint gatvėje, mokykloje, teatre ar kurioje kitoje viešoje vietoje, vadiname jį neišauklėtu. Gaila, bet yra pas mus jaunuolių, manančių, kad gražios manieros, elementarių elgesio taisyklių laikymasis yra prietarai. Ištižimas, grubumas — būdingi tokių vaikinų ir merginų elgsenos bruožai. Pamėgdžiojamos manekenių pozos, neatsižvelgiant į tai, jog šios pozos dažnai yra sąlygiškos: jų tikslas — išryškinti madingą siluetą ar drabužio fasoną. Tik tokia laikysena graži, kurioje galima jausti vidinę drausmę. Gražiai atrodo gerai išsitreniravęs, tiesaus stuomens žmogus, kurio eisena, laikysena ir judesiai lengvi ir kartu saikingai energingi. Glebi ir ištižusi kūno laikysena, tapusi įpročiu, ilgainiui iškreipia figūrą, o dėl to savo ruožtu sutrinka taisyklinga vidaus organų padėtis.

Jaunuolis, būdamas su vyresniaisiais (ir namuose su tėvais), savo laikysena ir judesiais turi būti labiau pasitempęs, negu vienmečių draugijoje. Tuo jis pabrėžia savo pagarbą vyresniesiems. Stovėti reikia tiesiai, bet neįsitempus. Negalima stovėti kaip klaustukui: nuleistais pečiais, susikūprinus, per kelius sulinkusiomis kojomis, panarinta galva. Pirmiausia tokia stovėsena kenkia plaučiams, nes suspaudžiama krūtinės ląsta. Antra, tai sukelia ištižumo įspūdį. Reikia vengti net ir nežymaus kūprinimosi. Nedera stovėti atsirėmus į sieną, nes į ją galima sutepti drabužius, o prakaituotomis rankomis — sieną.