Alcis

Alcis buvo nepaprastai stiprus milžinas. Jis buvo keliaujantis didvyris, labai plėšdavo žmones ir daug gera jiems darydavo — kaip jam būdavo tinkama. Išgriaudavo kaip šieno kupetas ištisus miestus, didžiausius medžius su šaknimis išraudavo. Medžiais jis pasiramsčiuodavo kelionėje kaip lazdomis. Mėtydavo didžiulius akmenis, kuriais laivus triuškindavo, kariuomenių įtvirtinimus išardydavo.

Prie vieno kalno jis mušėsi su slibinu. Ten atrado to slibino sukrautus lobius. Paskui jam patiko vieno pono duktė. Už ją atidavė tą auksą ir sidabrą, kurį surado užmuštojo slibino urve. Ta mergaitė buvo labai graži ir nepaprastai stipri. Ji, paėmusi už ragų jautį, per galvą permesdavo. Tačiau šalia Alcio ji atrodė kaip vaikas. Alcis ją labai mylėjo; ji šukuodavo jam plaukus ir barzdą šukomis, kurios didumo buvo kaip malūno sparnas. Kelionėse pati sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alcis brisdavo per giliausias upes, vanduo jam vos siekdavo kelius. Jis nuolat keliaudavo, ir nuolat jam kas nors nutikdavo.

 

186 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
Padavimai
  10 - 16 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU