Sakmės apie žmogų
Lietuvių etiologinės sakmės apie žmogų.
Kitą kartą dievas sukūręs žmogų ir gyvulius. Paskirstęs amžių po 40 metų - žmogui, šuniui, beždžionei.
Dievas pavadinęs arklį ir sakąs:
- Daviau tau keturiasdešimt metų amžiaus. Ar bus gerai?
Arklys pagalvojęs ir atsakęs:
- Tiek daug metų nenoriu. Ir taip įkyrės plakamam....
Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.
Kartą dievas plovė paišiną veidą, nes krosnį bekūrendamas buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas...
Adomas turėjo dvylika sūnų ir vieną dukterį. Tie sūnai negalėjo ja pasidalyt - visi norėjo vesti. Tai paskiau Adomas paėmė, užvertė dvylika kubilų ir pakišo po jais gyvatę, lapę, ožką, avelę, karvę, povą, varną, pelėdą, kalytę, lakštingalą, šarką ir tą savo dukrą. Ir...
Viską sukūręs, dievas pamanė sau: „Reikia žmogų nulipyti iš gryno molio." O kada jau buvo nulipytas, tiktai laukė, kol sustings ir sudžius molis, tai dabar kur buvęs kur nebuvęs, Liucius atpuolė. Atpuolęs visą tą nulipyto žmogaus molį subadė, susmaigė su pirštu. Ir pats sau...
Eina sykį Kristus su apaštalais vieną vasarą, kada daug žmonių dirbo laukuose. O taip šilta diena buvo, taip šilta. Eina Kristus su apaštalais, žiūri, kad jaunas vaikinas guli pakrūmėj pavėsy. Tai apaštalai ir sako:
- Ot, čia tai, matyt, tikras tinginys, ot, reikia paklausti kelio....
Dievas, jau viską padaręs, sukūrė Adomą. Žiūrėdamas į savo kūrinius, matė, kad jie visi turi savo porą - patinėlius ir pateles - ir kad jie mylisi, kad jiems smagu ir linksma. Tik vienas Adomas po rojų slampinėja ir neturi su kuo pasidžiaugti, pasilinksminti. Dievui net pagailo...
Ėjo dievas, senelis koks ėjo. Ir moteriškė pjauna rugius.
- Padėk Dieve!
- Dieve, užmokėk!
- Parodyk dabar man, žmonele, kelią. Ji sako:
Aš neturiu laiko - man reikia rugiai pjaut. Na, gerai, kad tau rugiai reikia pjaut, tai pjauk. Tada eina - šienauja vyriškas.
- Padėk Dieve!
- Dieve,...
Seniau žmonės žinojo, kada mirs. Nu, jisai jau žino, kad jau, va, šiandien, ryt mirs, ir jam reikia tvora tvert. Tai jis šiaudinę tvorą tveria, iš šiaudų. Eina dievas.
- Ką, - sako, - darai?
- Tvorą tveriu.
- E kol, - sako, - iš šiaudų?
- E kam man, - sako, - aš jau mirsiu.
- A tai tu,...
Kai Adomas nuėjo pas dievą skųstis, kad Ieva neklauso, tai dievas jam brūkšt pirštu apie nosį, apie barzdą - išaugo barzda ir ūsai. Kai nuėjo, tai Ieva iš tolo bijo Adomo.
Velnias, pamatęs, kaip pondievs sukūrė žmogų, pavydu nesiliaudams sušukęs:
- Didelis čia daiktas, ir aš galiu tokį pat padaryti!
Ir pradėjęs molį minkyti.
Minkęs ir suminkęs žmogystą. Pūtęs dvasią, įpūtęs, ir žmogysta atsigavusi. Priėjęs pondievs, apveizėjęs žmogystą...
Dievas dalijo visiems darbus. Giltinei sako:
- Tu gausi eiti žmones pjaudama. Giltinė nusiskundė:
- Ant manęs žmonės pyks. Dievas sako:
- Sudėsiu priežastį.
Užtat visada mirtis būna su priežastimi: jei kas užsimuša, jei kas paskęsta - nėra ko giltinės kaltinti.
...
Kartą dievas su šventu Petru ėjo pasivaikščioti. Beeidami pamatė, kad velnias su boba pešasi. Dievas liepė Petrui perskirti. Petras skyrė, bet negalėjo, nes juodu buvo susikabinę į plaukus ir rovėsi. Petras nuėjo pas dievą ir pasakė, kad negali perskirti. Dievas dar liepė eiti ir...
Dar pirmiau velnias užvis geriausius padargus vartojo. Kad niekur nebuvo žinomi dalgiai ir kiti geri įtaisymai, o jis nors vieną turėjo. Vieną kartą per šienapjūtę velnias pjovė šieną su dalgiu, o ponas dievas, kaip dalgio neturėjo, tai jis savo pievose su kaltu pjovė. Ponas dievas,...
Kai dievas moteriai davė vaikutį, tai sako:
- Leisk, tegul jis eina kaip kumeliukas ar teliukas.
- Nu, kaip aš, - sako, - tokį mažulį galiu leist. Nors kad vienus metus ant rankų palaikyt.
- Tai, sako, - prašom ir laikyt iki metų. Užtai žmogus iki metų dažnai ir nevaikščioja.
...
Po didžiausio tvano žmonės bijojo, kad ir vėl kada nebūtų tvano, tai susitarė pastatyt labai aukštą bokštą. Jeigu kada bus tvanas, tai sulips tan bokštan ir neprigers. Pradėjo statyt bokštą ir jau pusiau ar aukščiau buvo pastatę. Dievui nepatiko tas jų darbas ir sumaišė jų...
Vieną kartą senovėje viena mergaitė meta audeklą ant tvoros, nes ji dar nežinojo, kas tie mestuvai.
Eina pro šalį senelis ir sako jai:
- Kodėl taip meti audeklą ant tvoros?
- Kad aš nežinau, kaip kitaip, - atsakė mergaitė.
Senelis parodė mergaitei, kaip padaryti mestuvus
ir kaip su...
Seniau ant žemės kalviais tebuvo tik pragaro kipšai. Žmonės galėjo vartoti kūjį ir reples, galėjo šį tą padaryti, bet suvirinti geležį tesugebėjo tik velniai. O šie žmonėms tos paslapties neišdavė. Gudrus žemaitis stojo už gizelį prie velnio kalvio ir mano: akylai stebėsiu...
Sunku moterims gimdyt. Tai jos nuėjo pas dievą prašyt, kad palengvintų jų kančias. Dievas pasakė, kad būtų gimdymo kančios per pusę su kaltininku.
Ot, priėjo laikas vienai moteriai gimdyti. Ji serga, o vyras vaikšto kaip niekur nieko. O kitam gale kaimo koks Motiejus vaikšto...
Seniau žmonės buvo vieno tikėjimo ir kalbėjo viena kalba. Jie susirinko ir sugalvojo pastatyt labai didelį bokštą ir per tą bokštą įlipt pas dievą dangun. Taip jie pradėjo statyt ir kalbėtis, ką veiks pas dievą. Tas bokštas buvo vadinamas Babilonas. Žmonės statė ir statė...
Adomas, išvarytas iš rojaus, sunkiai ir neturtingai gyveno. Vaikai maži, darbas sunkus, dar nei prietaisų jokių neturėjo. Vargo Adomas. Ieva vis rojaus raudojo, dirbti nemokėjo - nei verpti, nei austi. Taigi Adomo vaikeliai buvo beveik nuogi - kiekvienam vis ko nors stigo. Vienas turėjo...
Kitą kartą buvę labai daug ponų. Vieną kartą žmogelis pjaunąs javus, o penki ponai visi su kančiukais prisistoję stovį, barą ir mušą, kad skubintųs greičiau. Einąs senelis pro jų šalį. Tie ponai klausią:
- Pasakyk, mums, senel, ką mes turim daryti, kad tas kaimo šmots mužiks...
Šventas Jurgis jojo, ir po arklio kojų žybtelėjo ugnis. Žmonės ėjo žiūrėti, kas yra. Rado titnagą, pradėjo į kits kitą skelti - ir pradėjo žybčioti. Ir vadino titnagą švento Jurgio pėda. Paskui visi jį skėlė ir gavo ugnį.
Kai dievas ėjo su Petru ir Povilu ir užėjo pas žmones nakvynės, ten buvo labai girtuoklis vyras. Žmona sako:
- Priimčiau nakvynėn, bet nėra vyro, turbūt kur geria karčemoj, kai jis ateis, tai dar mane apkuls, ir jus kartu.
Bet dievas su Petru ir Povilu sako:
- Tai nieko - mes vis tiek...
Kol Adomas su Ieva buvo rojuj, jiems nereikėjo rūbų. Jų kūnas buvo apdengtas tokiu rūbu kaip musų nagai. Bet kai nusidėjo, liko nuogi. Atminimui tų rūbų liko mūsų nagai.
Velnias pono dievo prašęs, kad jam tą žmogų atiduotų, kuris, burnos neprausęs, eina valgyti.
- Ne, - ponas dievas sakąs, - aš tą tau atiduosiu, kuris nusiprausęs nesišluosto.
Velnias ėjęs tokio ieškoti, bet niekur neapėjęs. Pamatęs: vienas, arklius ganydamas, burną prausias....
Kad Adoms, pirmą vagą išvaręs, nebūtų atgal atsižiūrėjęs, tai būtų žmonės turėję sotį. Bet kad atsižiūrėjo, pamatęs pilną vagą prikritusią visokių paukštelių ir gyvulėlių, pasakęs:
- Tai neužteksiu tos vienos vagos, reik ir daugiaus praarti.
Antrą išvaręs, trečią...
Dievas vaikščiojo po žemę, ir žmonės neturėjo kuomi pjaut rugių. Dievas ėjo, žmonių nebuvo lauke - ir įkišo pjautuvą pėdon. Atėjo žmonės, daboja pėdon - nežino, kas yra. Tai jie mušt lazda pėdą!
Dievas dalijo poras. Visų stonų vyrams vis davė pačias, ir dar dvi moteriškos liko.
- Tai dabar pakvieskit dvasininkus, - sako dievas.
Kai pasakė dvasininkams, tai pirmiausia atėjo rabinas. Tai dievas davė pačią ir sako:
- Vesk kiek nori kartų!
Antras atėjo popas, tai jam dievas...
Žmogų iš molio nulipdė, o jau ponus iš geresnio ko. Užmaišė dievas kvietinės tešlos, atlėkė šuva ir suėdė tešlą. Tai dievas užsiširdijęs šunį už uodegos, kad duos į akmenį - iššoko Kaminski, į beržą - Beržinski, į guobą - Guobinski, į klevą - Klevinski.
A „drobny...