Geležies suvirinimas

Seniau ant žemės kalviais tebuvo tik pragaro kipšai. Žmonės galėjo vartoti kūjį ir reples, galėjo šį tą padaryti, bet suvirinti geležį tesugebėjo tik velniai. O šie žmonėms tos paslapties neišdavė. Gudrus žemaitis stojo už gizelį prie velnio kalvio ir mano: akylai stebėsiu meistro darbą, turėsiu išgauti paslaptį, kaip suvirinti geležį. Išbuvo metus ir kitus, o paslapties nesužinojo. Nustojęs vilties, metė kalvę, tik velniui sako:

- Uždėsiu savo kalvę, viską moku dirbti, tau nebevergausiu.

- O kaip bus su suvirinimu geležies?

- Sugebėsiu ir tą padaryti.

Po kiek laiko sutinka jį buvusis meistras ir klausia:

- Kaip sekasi amatas?

- Kuo puikiausiai.

- Ir geležį suvirini?

- Geriau už tave.

- Turbūt smiltis barstai ant geležies?

- Apsieinu ir be tų.

Čia galvoja žemaitis: „Kad išsitarė apie smiltis, turbūt jos reikalingos geležiai virinti."

Eina, mėgina - tikrai, geležį jos sutraukia: du gabalu kaip vienas pasidaro.

Uždėjo kalvę, prisiėmė gizelių, išmokė tuoj amato. Ir velniai, darbo nebetekę, gavo pragaran išsikraustyti - kas prie anų eis, kad jau žmonės to amato pramoko.