Istorija apie Sindbadą jūreivį - Pirmoji kelionė

Mano tėvas buvo turtingas pirklys, turėjo daug pinigų, gražių namų ir kitokios gėrybės. Kai jis mirė, aš tebebuvau dar vaikas. Mirdamas jis paliko man pinigus ir visą kitą savo turtą. Kai užaugau, pradėjau linksmai gyventi: valgiau gardžiausius daiktus, gėriau brangiausius gėrimus, rengiausi gražiausiais drabužiais ir visur trankiausi su savo tokiais pat vėjavaikiais draugais. Taip gyvendamas, bematant, ištaškiau tėvo palikimą. Tada atsivėrė man akys, surinkau visus savo turto likučius, pardaviau juos ir gavau tris tūkstančius raudonųjų. Su tais pinigais nutariau pradėti varyti prekybą. Prisipirkau visokių prekių ir kelionei reikalingų daiktų ir su kitais pirkliais iškeliavau į Basros miestą, manydamas toliau pasiekti Indiją. Iš Basros per Persų įlanką išplaukiau į atvirą jūrą.

Plaukdami mes stojome prie įvairių salų, ten pardavinėjom arba mainėm savo prekes. Vieną dieną mes sustojome prie mažos salelės, tik truputį iškilusios iš vandens ir apaugusios gražia minkšta žole. Ties ta sala vėjas visai nurimo. Kapitonas liepė nuleisti bures ir leido, kas norėjo, pasivaikščioti po tą pievą. Su kitais išlipau ir aš.

Išlipę mes ėmėm lakstyti po žolę, susikūrėm ugnį, virėm, valgėm ir gėrėm ir visaip kaip smaginomės, tik staiga ta sala sudrebėjo, ir kas buvo stačias, žemėn išvirto. Mūsų išgąstis buvo neregėtas.

Pastebėjęs salą judant, kapitonas ėmė iš visos gerklės rėkti, kad visi greičiausiai bėgtų atgal ir gelbėtųsi nuo mirties. Ką mes palaikėme sala, buvo tik baisiai didelės jūros žuvies nugara. Nieko nelaukdami, vikresni sušoko į laiveles, kiti gelbėjosi plaukte plaukdami, o aš tebebuvau ant žuvies nugaros, kada ji pradėjo nertis gilyn į jūrą, ir pagriebiau tik rąstgalį, atsineštą nuo laivo ugniai susikurti. Kapitonas surinko visus tuos, kur gelbėdamiesi pasiekė laivą, ir liepė pakelti bures. Tuo tarpu staiga pakilo smarkus vėjas ir ėmė nešte nešti mūsų laivą. Aš nebegalėjau jo pavyti ir atlikau. Nusiminęs dar truputį sekiau akimis, kaip laivas, šokinėdamas per bangas, vis tolo ir galop išnyko man iš akių.

Dabar mano likimas priderėjo nuo bangų malonės. Įsitvėręs už to rąstgalio, aš plūduriavau tą visą dieną ir naktį. Pagaliau visai nusilpau ir nebesitikėjau išsigelbėti, tik staiga banga priplakė mane prie kažkokios salos. Salos krantas buvo status. Kabinėdamasis už šaknų, vargais negalais užsikapsčiau į viršų, bet toliau nebegalėjau nei iš vietos pasijudinti. Taip aš gulėjau žemėj pusgyvis, kol patekėjo saulė. Nors buvau labai silpnas iš nuovargio ir bado, bet sverdinėdamas ėmiau ieškoti, ar nerasiu kokių valgomų žolių, ir, mano laimei, radau ne tik jų, bet ir šaltinėlį gardaus vandens. Tos žolės ir vanduo mane atgaivino.

Kitą dieną paėjau kiek aš į salos vidurį ir turėjau nemažą išgąstį, išgirdęs žmogų mane klausiant, kas aš toks esu. Aš apsakiau jam visą atsitikimą, tada jis paėmė mane už rankos ir nuvedė į kažkokį urvą prisirinkusį žmonių. Matydami mane, tie stebėjosi ne mažiau, kaip stebėjausi aš, matydamas juos.

Jie man davė užkąsti. Pasistiprinęs aš paklausiau, ką čia jie veikia tokioj negyvenamoj vietoj. Jie atsakė:

—    Mes esam tos salos karaliaus Mirdžano arklininkai, čia ganom jo arklius. Rytoj mes varom tuos arklius namo, ir, jei būtum atvykęs viena diena čia vėliau, tikrai būtum žuvęs, nes šita vieta labai toli, ir be vadovo tu niekaip gyvai nebūtum radęs, kur gyvena žmonės.

Rytojaus dieną kartu su arklininkais aš iškeliavau, ir jie sugrįžę tuojau nuvedė mane pas karalių. Išgirdęs mano vargus, karalius man davė gražius drabužius ir liepė pas save gyventi, kiek aš norėsiu.

Karaliaus sostinė buvo prie jūros, ji turėjo patogų uostą, ir kasdien atplaukdavo laivai iš visų šalių. Atvykusių pirklių vis klausinėjau, ar kas iš jų nebus iš Bagdado, kad galėtų mane parvežti į savo kraštą. Nors pas karalių gyvenau gerai, bet labai pasiilgau savo tėvynės ir dieną naktį svajojau apie grįžimą. Aš dažnai šnekėdavau su karalium ir jo artimaisiais, klausinėjau apie jų įstatymus, papročius ir visus daiktus, kurie man rodėsi žinotini.

Vieną dieną, man būnant uoste, atplaukė laivas, su kuriuo aš buvau iškeliavęs, ir įgula pradėjo krauti prekes į krantą. Pamatęs ryšulius su savo vardu, priėjau prie kapitono ir tariau:

—    Aš esu tas Sindbadas, kurį jūs gal mirusiu laikot, o tie prekių ryšuliai yra mano.

Išgirdęs tuos žodžius, kapitonas, begal nustebęs, sušuko:

—     Viešpatie! Ką gali žmogus šiais laikais betikėti! Aš mačiau savo paties akimis, taip pat matė kiti mano laivo keleiviai Sindbadą žūvant, ir dabar tu sakaisi esantis tas Sindbadas! Koks gėdos neturėjimas! Pažiūrėjęs turėtum tave palaikyti teisingu žmogum, o tačiau nebijai šitaip meluoti baisiai, kad galėtum pagriebti svetimą daiktą!

—     Vis dėlto aš Sindbadas, tas jūreivis! — atkirtau jam nemirktelėjęs.— Prašom tikėti. Aš sakau tikriausią tiesą!

Kalbėdamas kaip galima rimčiau, aš jam priminiau daugybę dalykų, atsitikusių mūsų kelionėj su Basros pirkliais.

Po ilgų klausinėjimų kapitonas į galą patikėjo, kad aš nemeluoju, o kai įgulos vyrai dar patvirtino, jog mane tikrai atsimena, atidavė mano prekes, ir dar pasveikino taip stebuklingai išsigelbėjus nuo mirties.

Aš atrinkau iš tų ryšulių geriausias prekes ir nunešęs padovanojau karaliui. Žinodamas mane nieko neturėjus, nustebęs jis klausė, iš kur aš gavęs tuos brangius daiktus. Aš apsakiau, kaip netikėtai praturtėjau. Jis džiaugėsi mano laime, priėmė mano dovanas, bet toj vietoj man davė daug vertingesnių dalykų. Paskui prisimainiau kiek galėjau to krašto prekių ir, gražiai atsisveikinęs su karalium, išplaukiau su tuo pačiu laivu į savo tėvynę. Praplaukę keletą salų, mes atvykom į Basrą, o iš ten laimingai sugrįžau į šį savo miestą su visomis prekėmis. Išpardavęs už tas prekes gavau šimtą tūkstančių auksinių.

Sindbadas čia baigė savo istoriją ir liepė muzikantams vėl pradėti koncertą, nutrauktą jo pasakojimu. Susirinkusieji smagiai praleido laiką lig vakaro ir temstant pradėjo skirstytis. Tada Sindbadas jūreivis paėmęs davė nešėjui šimtą auksinių ir tarė:

—     Imk juos, Sindbadai broli, ir keliauk sveikas namo, o rytoj vėl ateik paklausyti tolimesnių mano nutikimų.

Nešėjas išėjo džiaugdamasis padaryta jam didele garbe ir duota dovana. Apsitaisęs ką turėjo geresnio, kitą dieną nuėjo jis vėl pas Sindbadą jūreivį. Tas pasitiko jį prie durų ir gražiai pasveikino. Kai susirinko visi svečiai, šeimininkas paprašė juos prie stalo, apkrauto visokiais valgiais ir gėrimais. Po pietų, kreipdamasis į juos, Sindbadas tarė:

—     Brangūs svečiai, prašom paklausyti, nutikimų iš antros mano kelionės. Gal jie labiau patiks kaip tie vakar dienos apsakyti.

Susėdus kur kam buvo patogiau, Sindbadas pradėjo sakyti.

1322 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 20 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU