Kaip katė su pele draugavo

Susipažino kartą katė su pele ir tiek jai prisuokė apie savo didžią meilę ir draugystę, kad toji galų gale sutiko po vienu stogu su ja gyventi ir bendrai šeimininkauti.

– Bet mums reikia pasirūpinti maisto atsargų žiemai, antraip gali prispirti badas, – tarė katė, – juk tau, pelyte, nevalia visur šmižinėti, dar gali kur į spąstus įkliūti.

Kas teisybė, tai teisybė, ir nusipirko jos puodynėlę taukų. Tačiau neišmanė, kur ją padėti. Svarstė svarstė, ir galų gale katė sako:

– Saugesnės vietos kaip bažnyčia aš nežinau, iš ten niekas nedrįs nė menkiausio daiktelio paimti. Pastatysim puodynėlę po altoriumi ir nejudinsim, kol neprispirs paskutinė bėda.

Taip ir padarė – padėjo puodynėlę į saugią vietą. Tačiau neilgai trukus katė užsigeidė pasmaguriauti taukais ir sako pelei:

– Žinai, ką aš tau norėjau pasakyti, pelyte, kviečia mane pusseserė į kūmas, susilaukė sūnaitėlio, tokio rudmargio, prašo, kad pabūčiau krikšto močia. Išleisk mane šiandien iš namų ir apsiruošk viena.

– Gerai, – atsakė pelė, – keliauk sau sveika, tik jeigu ten bus kokių skanėstų, tai nepamiršk ir manęs, aš irgi mielai išgerčiau lašelį saldaus raudono krikštynų vyno.

Bet visa, ką katė kalbėjo, buvo neteisybė – nei ji pusseserės turėjo, nei kas į kūmas ją kvietė. Išėjo iš namų ir – tiesiai į bažnyčią. Pritykino prie puodynėlės ir nulaižė visą paviršiuką. Paskui pasivaikščiojo miesto stogais, pasižvalgė, galiausiai išsitiesė prieš saulutę ir, prisimindama taukų puodynėlę, vis šluostėsi letenėle sau ūsus. Ir tik į pavakarę parsirado namo.

– Na, pagaliau sugrįžai, – tarė pelė, – tikiuosi, smagiai paviešėjai.

– Neblogai, – atsakė katė.

– O kuo gi vardu pakrikštijot vaikelį? – paklausė pelė.

– Paviršiukas, – lyg niekur nieko atsakė katė.

– Paviršiukas? – sušuko pelė. – Čia dabar! Koks keistas ir negirdėtas vardas! Ar jis toks jau įprastas jūsų padermėj?

– Įprastas neįprastas – didelio čia daikto, – atsakė katė. – Šiaip ar taip, ne blogesnis negu koks Trupingraužys, kaip vadinami tavo krikštavaikiai.

Neilgai trukus katė vėl užsigeidė taukais pasmaguriauti. Ir sako pelei:

– Būk gera, dar kartelį pažiūrėk namų viena, mane vėl kviečia į kūmas, vaikelis su baltu apvadėliu aplink kaklą – nėra kaip atsakyti.

Geroji pelytė sutiko, o katė nusliūkino palei miesto sieną į bažnyčią ir išėdė taukų puodynėlę ligi pusės. „Nėra nieko skaniau, kaip valgyti ką vienai“, – tarė sau patenkinta šios dienos darbu.

Sugrįžo ji namo, pelė ir klausia:

– O kuo vardu šį sykį pakrikštijot vaikelį?

– Ligpusiukas, – atsakė katė.

– Ligpusiukas! Na jau, na jau! Šitokio vardo kaip gyva nesu girdėjusi, kertu lažybų, kad ir kalendoriuje jo nėra.

Netrukus katei vėl ėmė drykti seilės, pagalvojus apie gardžią taukų puodynėlę.

– Visa, kas gera, būna po tris kartus, – sako ji pelei. – Žinai, mane vėl kviečia į kūmas, vaikelis visai juodas, tik letenėlės baltos, daugiau nė vieno

balto plaukelio visame kailyje, toks dalykas pasitaiko tik sykį per dvejus metus. Juk išleisi mane į krikštynas?

– Paviršiukas! Ligpusiukas! – atsakė pelė. – Na ir keistumas tų vardų! Norom nenorom net įtartina darosi.

– Tūnai tu čia namie su savo pelėku bajaus švarku ir su ta ilga kasa ir ieškai visokių priekabių, – atkirto katė. – Tai dėl to, kad ištisas dienas niekur neiškeli kojos.

Kol katės nebuvo namie, pelė apsikuopė, apsitvarkė, o smaližė katė tuo laiku išlaižė visus taukus ligi pat dugno. „Kai viskas sušveista, tada jau gali ramiai gyventi“, – tarė ji sau ir tik išnaktomis sugrįžo namo, soti ir išpampusi. Pelė tuoj klausia, kuo vardu pakrikštijo trečią vaikelį.

– Greičiausiai tau ir šį sykį nepatiks, – atsakė katė. – Jis vardu Ligdugniukas.

– Ligdugniukas! – sušuko pelė. – Tai jau visai įtartinas vardas. Niekada dar nesu mačiusi tokio nė vienoje knygoje. Ligdugniukas! Ką tai galėtų reikšti?

Pakraipė galvą, susirietė ir užmigo.

Nuo to laiko niekas daugiau nebekvietė katės į kūmas, o kai atėjo žiema, ir lauke nebebuvo kur rasti maisto, pelė prisiminė savo atsargas ir sako:

– Eime, katyte, pasiimsim taukų puodynėlę, kurią turim pasidėjusios, ir skaniai pavalgysim.

– Taip, taip, galėsi pasmaguriauti lygiai tiek pat, kiek ir kyštelėjusi pro langą savo smailų liežuvėlį.

Ir išsiruošė abi į bažnyčią puodynėlės ieškoti, bet kai nuėjo, žiūri – puodynėlė stovi kur stovėjusi, tik tuščia.

– Aha, – tarė pelė, – dabar aš matau, kaip čia yra. Viskas aišku. Tai štai kokia tu man draugė! Išėdei visus taukus bekūmaudama. Iš pradžių paviršiukas, paskui lig pusės, o galiausiai…

– Tylėk! – suriko katė. – Dar vienas žodis, ir aš tave suėsiu.

„Lig dugno“, – jau buvo išsižiojusi sakyti vargšė pelė, ir vos tik ištarė tuos žodžius, katė strykt prišoko, čiupo pelę ir suėdė.

Tai mat kaip būna šiame pasaulyje.

981 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
Brolių Grimų pasakos
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU