Marijos augintinė

Vieno didelio miško pakrašty gyveno medkirtys su pačia ir turėjo tik vieną vienintelį vaiką – trejų metukų mergaitę. Bet buvo jie tokie vargšai, kad nesuteko net duonos kąsnio ir nežinojo, ką duoti savo vaikui valgyti.

Vieną rytą medkirtys susirūpinęs išėjo į mišką savo darbo dirbti. Kerta jis medžius, ogi žiūri – priešais stovi graži aukšta moteris su spindinčių žvaigždžių karūna ant galvos ir sako jam:

– Aš esu Mergelė Marija, Kūdikėlio Jėzaus Motina. Tu neturtingas, galo su galu nesuduri, atnešk man savo mergaitę, aš paimsiu ją, žiūrėsiu ir būsiu jai kaip tikra motina.

Medkirtys paklausė, atnešė mergaitę ir atidavė Marijai, o ta pasiėmė ją į dangų. Mergaitei ten nieko netrūko: valgė pyragaičius, gėrė saldų pieną, vilkėjo aukso drabužėliais ir žaidė su angeliukais. Kai suėjo jai keturiolika metų, kartą pasišaukė ją Mergelė Marija ir sako:

– Mielas vaikeli, aš išvykstu į tolimą kelionę ir palieku tau saugoti raktus nuo trylikos dangaus karalystės durų: dvylika durų gali atrakinti ir apžiūrėti visas ten esančias grožybes, bet tryliktų, nuo kurių yra va šitas mažas raktelis, nevalia – saugokis, neatidaryk jų, kitaip užsitrauksi nelaimę.

Mergaitė pažadėjo klausyti ir, kai tik Marija iškeliavo, tuoj pradėjo apžiūrinėti dangaus karalystės kambarius, kasdien atidarydavo vienas duris ir taip apžiūrėjo dvylika kambarių. Kiekviename jų sėdėjo apaštalas, apsuptas didžiulio spindesio, ir mergaitė džiaugėsi visa ta prabanga ir grožybe, džiaugėsi kartu su ja ir visur ją lydintys angeliukai. Liko tik tos uždraustos durys, bet mergaitei labai knietėjo sužinoti, kas už jų slypi, ir ji tarė angeliukams:

– Visai aš jų neatidarysiu ir į vidų neisiu, tik trupučiuką praversiu, kad galėtume dirstelėti pro plyšelį.

– Oi, ne, ne, – draudė angeliukai, – tai būtų nuodėmė. Mergelė Marija neleido, jei nepaklausysi, gali dar nelaimę užsitraukti.

Mergaitė nutylėjo, bet pagunda širdyje nenurimo, graužė ir graužė, vis nedavė ramybės. Ir štai vieną

kartą, kai angeliukai buvo kažkur išlėkę, jai dingtelėjo mintis: „Dabar aš čia vienui viena, galėčiau dirstelėti, juk niekas nežinos, ką aš padariau.“

Susiieškojo raktelį, o kai jis jau buvo rankoje, įkišo į spyną ir įkišusi pasuko. Durys tik vyrst atsidarė, ir mergaitė išvydo ten sėdinčią Švenčiausiąją Trejybę, visą žėrinčią ir spinduliuojančią. Kurį laiką ji stovėjo ir nustebusi viską apžiūrinėjo, paskui vos vos prisilietė pirštu prie to spindesio, ir pirštas bemat apsitraukė auksu. Staiga ją pagavo baisi baimė, trinkt užtrenkė duris ir nubėgo. Tačiau baimė nesiliovė persekiojusi, kad ir ką darė, niekas negelbėjo – širdis blaškėsi kaip pašėlusi ir negalėjo nurimti, o ir auksas nuo piršto nenyko, nors ir kiek ji mazgojo ir trynė.

insert

Neilgai trukus sugrįžo iš savo kelionės Marija. Pasišaukė mergaitę ir paprašė grąžinti dangaus raktus. Kai mergaitė ištiesė ranką su raktų ryšuliu, Marija pažvelgė jai į akis ir paklausė:

– O tryliktų durų nebuvai atidariusi?

– Ne, – atsakė mergaitė.

Marija pridėjo ranką jai prie krūtinės, pajuto, kaip spurda ir blaškosi jos širdis, ir suprato, kad mergaitė sulaužė priesaką ir atidarė duris. Tada ji paklausė dar kartą:

– Ar tikrai nebuvai atidariusi?

– Ne, – antrą kartą atsakė mergaitė.

Dabar Marija pamatė mergaitės pirštuką, nuo prisilietimo prie dangiškojo spindesio apsitraukusį auksu, ir jai nebeliko abejonės, kad mergaitė nusidėjo, ir trečiąsyk paklausė:

– Ar tikrai to nedarei?

– Ne, – trečiąsyk išsigynė mergaitė. Tada Marija tarė jai:

– Tu manęs nepaklausei, o dabar dar meluoji, daugiau tu neverta danguje būti.

Ir sulig tais žodžiais mergaitė grimzdo nugrimzdo į kietą miegą, o kai pabudo, žiūri – begulinti žemėje, vidur neįžengiamos tankynės. Norėjo sušukti, bet negalėjo žado atgauti. Pašoko ir norėjo bėgti, bet, kur puola, visur kelią pastoja tankūs erškėtrožių brūzgynai – nei pralįsi, nei prasibrausi.

Toje glūdumoje augo senas išdubęs medis, jo drevė ir tapo mergaitei prieglobsčiu. Čia ji įlįsdavo ir užmigdavo, kai ateidavo vakaras, čia slėpdavosi, kai siausdavo audros ir lietūs. Bet tai buvo varganos dienos, ir kai prisimindavo, kaip gražiai gyveno danguje, ir kaip su ja žaisdavo angeliukai, tuoj apsipildavo graudžiomis ašaromis. Mito vien tik šaknelėmis ir miško uogomis, jas rankiodavo, kol tik galėdavo. Rudenį prisinešdavo į savo drevę prikritusių riešutų ir lapų, riešutais žiemą palaikydavo gyvastį, o kai užeidavo pūgos ir speigai, įsirausdavo kaip žvėriūkštis į lapus ir šitaip gindavosi nuo šalčio. Neilgai tvėrę suplyšo jos drabužiai ir pamažu nulakstė nuo kūno. Kai tik saulutė vėl pradėdavo šildyti žemę, ji išlįsdavo iš savo išdubos, atsisėsdavo po medžiu, ir ilgi plaukai uždengdavo ją iš visų pusių lyg koks apsiaustas. Taip slinko metai po metų, o ji vis stūmė dienas, vis kentė šios žemės vargus.

Vieną kartą, kai medžiai vėl gražiai sužaliavo, miške medžiojo tos šalies karalius ir vijosi stirną, bet toji ėmė ir įbėgo į brūzgynus, augančius aplink miško laukymę. Karalius nusėdo nuo žirgo ir ėmė kalaviju skintis kelią per krūmus. Kai galų gale prasibrovė, žiūri – po medžiu sėdi nuostabaus grožio mergaitė, nuo galvos ligi kojų apsiklėtusi aukso plaukais. Karalius stovėjo be žado ir akių nuo jos atitraukti negalėjo. Galiausiai prašneko ir tarė:

insert

– Kas tu tokia? Kodėl sėdi čia, toje girių glūdumoj?

Tačiau mergaitė nieko neatsakė, nes negalėjo burnos praverti. Karalius dar paklausė:

– Ar nenorėtum su manim keliauti į mano rūmus? Mergaitė tik linktelėjo galvą. Karalius paėmė ją ant rankų, užsisodino ant žirgo ir išjojo su ja namo.

Sugrįžęs į karaliaus rūmus, liepė aprengti gražiais rūbais ir apipylė visokiausiomis gėrybėmis. Ir nors ji negalėjo kalbėti, bet kad buvo tokia graži ir žavi, karalius karštai ją pamilo, o neilgai trukus ir vedė.

Praėjo maždaug metai, ir karalienė pagimdė sūnų. Naktį, kai ji viena gulėjo lovoje, pasirodė Mergelė Marija ir tarė:

– Jeigu pasakysi teisybę ir prisipažinsi, kad atidarei uždraustas duris, aš atversiu tau lūpas ir grąžinsiu kalbą, bet jeigu ir toliau atkakliai ginsies ir nenorėsi išpažinti nuodėmės, aš paimsiu tavo naujagimį ir išsinešiu.

Dabar karalienė valandėlę atgavo žadą, kad galėtų atsakyti, bet užsispyrusi laikėsi savo ir tarė:

– Ne, uždraustų durų aš nebuvau atidariusi. Tada Marija paėmė kūdikį karalienei iš rankų ir

pradingo.

Kitą rytą, neradę kūdikio, dvariškiai ėmė šnabždėtis, kad karalienė esanti žmogėdra ir nužudžiusi savo tikrą vaiką. Ji visa tai girdėjo ir pasiteisinti negalėjo, tačiau karalius nenorėjo tomis kalbomis tikėti, nes labai žmoną mylėjo.

Po metų karalienė vėl pagimdė sūnų. Naktį pas ją vėl atėjo Mergelė Marija ir sako:

– Jeigu prisipažinsi atidariusi uždraustas duris, aš grąžinsiu tau kūdikį ir atrišiu liežuvį, bet jeigu neišpažinsi savo nuodėmės ir toliau ginsies, aš išsinešiu ir šitą naujagimį.

Ir karalienė vėl atsakė:

– Ne, uždraustų durų nebuvau atidariusi.

Tada Marija paėmė kūdikį jai iš rankų ir nusinešė į dangų. Rytą, kai vėl buvo pasigesta kūdikio, žmonės visa burna ėmė šnekėti, kad karalienė jį suėdusi, ir karaliaus patarėjai pareikalavo traukti ją į teismą. Tačiau karalius taip karštai mylėjo žmoną, kad negalėjo tuo patikėti, ir savo patarėjus pribaudė prigrasino, kad nedrįstų apie tai ir išsižioti.

Kitais metais karalienė pagimdė gražią dukrytę. Naktį trečią kartą pasirodė jai Mergelė Marija ir tarė:

– Eime su manim.

Ji paėmė karalienę už rankos, nusivedė į dangų ir parodė abu jos vyresniuosius vaikus, jie žaidė su žemės rutuliu ir šypsojosi į ją žiūrėdami. Karalienė apsidžiaugė, pamačiusi savo vaikus, bet Marija tarė:

– Ar tavo širdis dar neatsileido? Jeigu prisipažinsi atidariusi uždraustas duris, aš grąžinsiu abu tavo sūnelius.

Ir karalienė trečią sykį atsakė:

– Ne, uždraustų durų nebuvau atidariusi.

insert

Tada Marija grąžino ją vėl ant žemės ir paėmė trečią vaiką.

Kitą rytą, kai pasklido toji žinia, visi vienu balsu ėmė šaukti:

– Karalienė – žmogėdra, į teismą ją!

Šį kartą karalius jau nebegalėjo prieštarauti savo patarėjams, ir teko karalienei stoti į teismą, o kad ji negalėjo kalbėti ir pasiteisinti, tai buvo pripažinta kalta ir nuteista sudeginti. Ir buvo sukrautas laužas. Bet kai ją pririšo prie stulpo, ir aplinkui pradėjo liepsnoti ugnis, kietas jos puikybės ledas sutirpo, atgaila sugraudino širdį, ir ji pagalvojo: „O, kad nors prieš mirtį galėčiau prisipažinti, jog buvau atidariusi tas duris.“ Ir staiga atgavo ji žadą ir garsiai sušuko:

– Taip, Marija, aš tai padariau!

Ir tučtuojau iš dangaus prapliupo lietus, užgesino liepsnas, virš galvos sutvisko šviesa, ir žemėn nužengė Mergelė Marija su abiem jos sūneliais prie šalies ir naujagime dukrele ant rankų. Ji maloniai tarė karalienei:

– Kas prisipažįsta ir gailisi nuodėmę padaręs, tam ji atleidžiama.

Paskui atidavė jai visus tris vaikus, grąžino kalbą ir apdovanojo laime visam gyvenimui.