Oželis ir velniai

Karalius neturėjo vaikų. Jis nuėjo medžioti, bemedžiodamas užsigeidė gerti. Jis pasilenkė, o velnias už barzdos:

— Neleisiu! Jei pavesi, ko namie nepalikai, tai paleisiu. Kas daryti? Prižadėjo. Pareina namo,— ogi randa — duktė gimusi! Kai jai sueis dvidešimt metų, tai velnias paims. Jau duktė užaugo. Karalius išvažiavo ir visa išsivežė, kad jo akys neregėtų šito krašto. O dukterį paliko. Ji pabunda — vienui viena, tuščia! Tik randa tvarte vieną ožiuką. Ir ji verkia.

—      Cit, aš išvešiu tave. Greitai renkis! Statinę — į rogutėles, į statinę pati įlįski.

Veža. Veža, veža — lekia velnių pulkas.

—      Ožy, ožy, ką veži?

—      Alutį vežu.

—      Ožy, ožy, mes tave pjausim!

—      Nepjaukit, aš jums giesmę pagiedosiu.

—      Gerai, gerai.

— O Kasiutė, Kasiutė Kamarėlėj sėdėjo, Šilkų kasą pynėjo, Savo svečių laukdama.

—      O! Gerai, gerai! — linksmi nulėkė.

Važiuoja toliau, sutinka kitą velnių pulką.

—      Ožy, ožy, ką veži?

—      Alutį vežu.

—      Ožy, ožy, mes tave pjausim.

—      Nepjaukit, aš jums gražią giesmę padainuosiu.

—      Gerai, gerai.

—      O Kasiutė, Kasiutė Kamarėlėj sėdėjo, Šilkų kasą pynėjo, Savo svečių laukdama.

Nubėgo linksmi. Ir trečią pulką sutiko, vėl taip pat giedojo. Nulėkė velniai. Oželis privažiuoja marias, gieda:

—      Išeik, pone karaliūnai, Patiesk šilkų juostą,— Tavo svečiai atvažiuoja!

Ir triskart sugieda. Išgirdo tarnai:

—      Kas ten už marių rėkia? Patiesė per marias šilkų juostą, žiūri — atvažiuoja ožiukas ir statinę atveža. Ak, tada oželį labai mylėjo, vynu girdė.

O velniai nulėkė į dvarą — nieko nėra. Suprato:

—      Galbūt, kad oželis nuvežė. Vytis! Prisivijo į marias. Ir gieda taip pat:

—      Išeik, pone karaliūnai, Patiesk šilkų juostą,— Tavo svečiai atvažiuoja!

Išeina karaliūnas, velniai vėl prašo perkelti per marias. Patiesė šilkų juostą, kai truktelėjo, ir visus mariose paskandino! Ir dabar velnių jau nėra.

477 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
  10 - 20 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU