Šėmas jautis

Gale Linkmeno, prie piliakalnio, yra toks ežeriukas. Mergos, rytą pasikėlusios, ganė jaučius artojam, viena užsnūdo, kita juostas audė. Žiūri - ateina iš ežerėlio šėmas jautis. Oi kaip kasa žemę, drasko kelmą, ragais ardo kimsus, baubia, uodegytę krutina! Kad tiktai jų neužkliudytų! Ji budina: - Marcele, Marcele, kelkis! Kai tik ta atsibudo - jokio jaučio nėra. Kai užmigo - vėl tas jautis.

Paskui toji susapnavo: „Kad tu mane vytele būtum kebekštelėjus, tai būt pasipylęs sidabras!"