Trumpos sakmės

Buvę pusčiai, kurie išpustydavę iškultus, o neišvėtytus javus. Kad, gaidgystėj iškūlę, žmonės palikdavo javus, sustumtus į krūvą, o išaušus dienai, eidavo vėtyt, tai grūdų maž berasdavę - tiktai vienus pelus krūvoj.

Kartą užėjęs juos ūkininkas bepustančius. Jie ėmę...

Vasaris vėjas esąs apsitaisęs žaliais rūbais, Rytinis - rausvais, Žiemys - baltais, gauruotais kailiniais, o Vakaris - tai visas suplyšęs ir lopiniuotas.

Pradžioj gyvulėliai, kur katras pirmą naktį gulėjo, tokias vilnas ar plaukus įgavo. Ežys ant kalno pasistebėjęs į saulę tekančią žaruotą - užtai ir jo dygliai kaip žarai.

Gano kaimo bernai miške arklius ir kūrena ugnį. Atsinešė bulvių - kepa. Ateina koks nepažįstamas ponaitis ir atsineša gyvą varlę. Tie žarsto bulves, o ponaitis ant pagalio pasimovė varlę ir šildo ją ant ugnies. Vaikinai valgo bulves, ponaitis perplėšė varlę, ją makt ir prarijo....

Sykį šlėktos prisinešė daug šiaudų ir sugulė asloj. Rytą visi sukilo, tik vienas liko gulėti. Žiūri - ant jo krūtinės rupūžė, o jis kaip negyvas: nubalęs ir nesijudina. Jie susiieškojo žaltį ir ėmė mėtyti ant rupūžės. Kai žaltys ištraukė iš jos visą kraują, tas šlėkta...

Kartą sumanė saulė tuoktis. O varlės galvoja: „Dabar viena jau visas balas išdžiovina, o kai bus dviejuos, dar vaikai, - tai niekur balelės nerasi!" Ir susitarę nuėjo dievui skųstis, bet jo namie nerado. Kai dievo nerado, tai saulė sužinojusi sako:

- Šviečiau ir šviesiu, šildžiau ir...

Kitą kartą, sako, mūsų krašte buvę daug žalčių. Sako, kad vaikai valgydavę asloje, tai žaltys, iš pakrosnies išlindęs, prišliaužęs ir lakdavęs iš jų dubenėlio. Tai sako, vaikas su šaukštu tiktai kaukšt per kaktą tam žalčiui - tuoj tas apsisukęs cypdamas ir eis į pakrosnį.

Po didžiausio tvano žmonės bijojo, kad ir vėl kada nebūtų tvano, tai susitarė pastatyt labai aukštą bokštą. Jeigu kada bus tvanas, tai sulips tan bokštan ir neprigers. Pradėjo statyt bokštą ir jau pusiau ar aukščiau buvo pastatę. Dievui nepatiko tas jų darbas ir sumaišė jų...

Žmonės sėjo rugius, o varlė pasakė:

- Tegu sėja, aš juos prarysiu.

- Neprarysi! - pasakė jai dievas ir užrakino snukį.

Tai ir po šiai dienai, kai rugius sėja, varlių snukis užaugęs.

Vaikas turėjo vytelę ir močiai per nuogus pečius sušėrė ta vytele. Močia sako:

- O kad tu prapultum jaunose dienose!

Kol jis užaugo, viskas buvo gerai, o kai važiavo iš jungtuvių, pamatė zuikį lekiant. Jis iš ratų ir vytis tą zuikį.

Nuo tos dienos jo niekas daugiau ir nebematė -...

Dirbo dvi mergos lauke. Pailsusios atsigulė pailsėt. Ir jos ilgai pamigo. O jų daug darbo buvo dirbta ir jos negalėjo pailsėti. Mato, kad užpuls naktis, tai jos prašė saulutę, kad nenusileistų, kad jos spėtų darbą užbaigti. Saulutė paklausė, greit nenusileido, palaukė, kol jos...

Visi seniai buvo užsikišę, gulėjo mat. Tik girdi, kad kažkas grabaliojasi priemenėj apie duris. Paskui ir rankeną jau klibina, nori įeiti. Girdisi balsas:

- Įleiskit!

Šeimininkas sako:

- Kad čia nėra vietos kur, eik į aną namo galą, į seklyčią.

Nuėjo ten.

O ten buvo ugnelė. Jei...

Jeigu kregždė prie namų suka lizdą, tai tais metais laimingai išgyvens.

Vienas žmogus taisės savo seną namą nugriaut, statyt naują. Kregždė tai numatė. Ji drąsiai sau suko lizdą senam name. Ir antrą metą, nors tas ūkininkas rimtai rengės nugriaut. Tretį metą kregždė jau...

Sykį vakare vaikai minė mįsles. Tąsyk velnias, pribėgęs prie lango, paklausė: - Kokios uogos žiemą žaliuoja? Vaikai spėjo spėjo, bet atspėti negalėjo. Paskui vienas suriko:

- Kadagio!

Tąsyk velnias paburnojo ir dingo.

Senais laikais vandenyje gyveno narės. Iki pusės jos būdavo moters pavidalo, o nuo pusės - žuvies. Narės labai gražios, kaip laumės.

Naktimis, patekėjus mėnuliui, jos išlįsdavo ant vandens, šokdavo rateliu, dainuodavo. Tuo metu jos būdavo ypač gražios - nuo jų raibuliuodavo visos...

Ponas dievas, sukūręs žuvį, paleido į vandenį ir sako:

- Būk vikri!

Žuvis atsakė:

- Jei kas mane sugaus, gyvą tekepie.

Dėl to žuvis ir kepama taip ilgai nedvesia.

Buvę po lietaus. Kad nudavė būrys, tai visur iš vieno šlapia paliko.

Ėjau į ganyklas arklių parsivesti. O ganyklose, pačioj palaukėj, buvo kūdros. Didelės kūdros. Nė vasarą neišdžiūdavo. Ten gyvulius vasarą girdydavo, rudenį linus merkdavo.

Kaip tik tuo laiku, kai aš pro kūdras...

Gervėčių parapijoj, Galčiūnų sodžiuj, prieš karą atsirado žmogus, kuris susitarė su galčiūniečiais, kad iš sodžiaus visas peles išvarys. Jis pynė sau botagą dvi savaites. O kai atėjo paskirtoji diena, išėjo į galą sodžiaus. Bet, prieš pinant botagą, jis uždraudė juoktis,...

Sunku moterims gimdyt. Tai jos nuėjo pas dievą prašyt, kad palengvintų jų kančias. Dievas pasakė, kad būtų gimdymo kančios per pusę su kaltininku.

Ot, priėjo laikas vienai moteriai gimdyti. Ji serga, o vyras vaikšto kaip niekur nieko. O kitam gale kaimo koks Motiejus vaikšto...

Gyvatė sako:

- Kai įkąsiu, žmogus numirs. Dievas sako:

- O aš tokią žolę išleisiu.

- O aš tos žolės atkąsiu šaknį.

Dievas padarė be šaknies, kad gyvatė neturėtų ką nukąsti. Tokie geltoni kvietkučiai ant kelio auga. Žolelės kočiukas yra, o tam kočiuky skylelė.

Kai šunį...

Grybai yra žemės žiedai. Kaip dauguma žemės augalų žydi, taip, sako, ir žemė, kada vasarą pagriaudžia, palyja, ir saulė kaitina, tai auga grybai - tai, sako, žemė žydi.

Bus koks trisdešimt metų, gal ir daugiau. Dar buvau netekėjus. Vasarą šitaip nuėjau pasirinkt žemuogių. Nuėjau Zelionkos dvaro miškan. Toks papartynas, tai aš paparčius rankom praskiriu ir renku uogas. Jau buvau prisirinkus nemažai uogų. Kartą praskyriau paparčius ir pamačiau, kad...

Kitą kartą žmonės labai mylėjo šunis. Kiekviena šeimyna laikydavo šunį ir tam šuniui gerai duodavo ėsti dėl to, kad ir šunys buvo geri. Viena boba savo ištikimam šuniui vietoj duonos gabalo metė karštą akmenį tiesiai į snukį. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką. Ten...

Seniau per karus nebuvo ginklų, tai turėjo tokius žmones, vadinos vienakiai, arba šungalviai. Tai jie pagaudavo žmogų ir suėsdavo. Tokiu būdu ir kariaudavo. O kad žmogus pradeda bėgt, tai anei kaip negali išbėgt, tik greitu laiku reikia atmainyt autuvus ant kojų - atgręžt priekį į...

Mergaitė nuo Marijos pavogė raudoną kamuoliuką siūlų ir žirklutes. Tai Marija pavertė tą mergaitę į kregždę. Ir dabar jos uodegoj žirklutės, o po snapeliu raudonas kamuoliukas - siūlų gumuliukas.

Kielė gi ėjo į vestuves - neturėjo uodegos. Sako tilvikui:

- Paskolink gi tu man uodegą - aš einu į vestuves. Ėmė tilvikas ir paskolino.

Sugrįžo ji iš vestuvių.

- Atiduok, - sako, - uodegą.

- O! - sako, - reikėj neskolint!

Ir dabar tilvikas be uodegos, o kielė laksto ir vizdikuoja...

Dvi mergos ežere prausė burnas.

- Šis vanduo yra nešvarus! - tarė viena merga kitai.

Tada iš ežero pasigirdo duslus balsas:

- Tu nešvari, o vanduo švarus!

Kitą kartą kai kurios kurapkos skundėsi dievui, kad taip negražiomis plunksnomis jas apvilko. Pageidavo, kad žvaigždžių šviesa ar bent švento Jono vabalėlio spindėjimu jas papuoštų. Dievas išklausė jų noro. Bet neilgai jos tesidžiaugė savo puošnumu: vienas šauliai iššaudė, o...

Kai velnias piešė povą, tai kalakutas stovėjo iš šalies ir žiūrėjo. Tuomet velnias padavė jam laikyti teptuką. Kalakutas paėmė tą teptuką ir pasidėjo užantyje. Taigi ir dabar jisai tenai matyti.

Linus išgalvojo dievo motina. Kai moterys darbo neturėjo, tai labai pletkus vedžiojo. Dievo motina rado kokius gelsvus grūdelius ir juos pasėjo. Iš tų grūdų išaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpt, aust - ir moterim darbo pramanė. Tada moterys pradėjo dirbt ir nustojo pletkavot.

...

Gyveno kitą kartą varginga mergaitė, vardu Lakštutė, kuri buvo visiškai našlaitė, nes neturėjo nei tėvų, nei giminių. Jai teko tarnauti pas žmones, kurie buvo labai nedori ir ją visaip skriaudė. Dievas pasigailėjo tos nelaimingos mergaitės ir pavertė ją lakštingala.

Kartą susiginčijo šuo ir katė, kuris pirmiau mirs. Šuo išgirdo, kad jau katė mirė, ir pradėjo šaukti:

- Jau!Jau!Jau!

Bet jis nelabai ištardavo raidę „j". Ėmė sakyti: „Au, au, au!"

Taip jis ir šiandien tebesako.

Sakoma, kad jei kas, užmušęs gyvatę, palieka miške, tai driežas, suradęs ją, gali vėl atgaivinti. Atgaivina gyvatė keršijanti visą laiką savo užmušėjui, kol įkanda.

Važiavau kartą iš Salako į Gerveliškių kaimą. Kokius tris kilometrus reikia važiuot mišku.

Štai randu vienoj vietoj prie pat kelio - guli, apie kelmą apsiraitęs, žaltys. Šildosi saulėj. Galva padėta ant kelmo. Mano arklys buvo geras, bet ir botagas šmaikštus, šikšninis. Tai aš,...

Volungė mainė su putpele arkliais, ir volungė laimėjo. Iš džiaugsmo volungė šeria arkliui ir rėkia:

- Išt ci ci, išt ci ci!

O putpelė, norėdama atsimainyti, šaukia:

- Put, palauk! Put, palauk!

Katė prašė dievą, kad jai leistų žmogų papjauti. Tai dievas jai pasakė:

- Pirma sukalbėk poterius, ir tada pasipjausi žmogų.

Tai ji kalba ir kalba poterius, niekada nepabaigia. Kad pabaigt poterius kalbėt, tai papjaut žmogų. Prie žmogaus glaudžias ir poterius kalba, o kai pabaigs...

Sykį vienas berniukas, į priegulę eidamas arklių ganyti, rado ant vieškelio pantį. Jis, tą pantį pasiėmęs, aplink pilvą apsirišo ir užsisprunkliavo. Vos tiktai jis tai padarė, pagriebė jį viesulas ir, iškėlęs į orą, pradėjo su juo suktis. Berniukui laimė buvo, kad viesulas,...

Kartą vienas žmogus važiavo į vestuves. Važiuodamas pro ežerą, rado bežvejojančius žvejus, kurie buvo pagavę labai daug žuvų. Atvažiavo tas žmogus į vestuves, įėjo į pirkią ir sako:

- Kai važiavom pro ežerą, tai kad pagauta žuvų tokia baisi daugybė, net tinklai nekelia!

...

Senų senovėje vaikščiojo dievas su šventu Petru. Vieną kartą jie ėjo pro ganančius bandą piemenis. Piemenys, pamatę iš tolo ateinant praeivius, sumanė juos išgąsdinti. Vienas piemuo apsivilko išverstais kailiniais ir pasislėpė šalia kelio augančiuose krūmuose. Dievas visa tai...

Seniau Adomas su Ieva, kai dievas išvarė iš rojaus, traukė akėčias - akėjo žemę. Atėjo dievas aplankyti ir sako:

- Padėk Dieve!

Jie atsakė:

- Dėku, pone dieve!

Dievas pažiūrėjęs ir sako:

- Kam jūs tą bestiją tąsot?

Jie sako:

- Kurgi, dieve? - Mes nematom.

- Ogi va, - sako...