Lapė ir asilas

Iš kur eini, galvočiau ilgaausi? —

Sutikus asilą, laputė klausė.

„Ugi, kūmute, pargrįžtu nuo liūto.

Na, tu man šitaip iš narsaus ir drūto

Pavirsk į tokį nieką visai menką!

Kad kitąsyk jis, būdavo, užrink',

Tai ošia, staugia net giria aplink,

Iš baimės, būdavo, ir pabėgėti tenka.

O kad dabar, kūmyte, jį matytum!

Paliegęs guli jis urve, tarytum

Nė atsidvėsti iš skausmų negali.

Dabar žvėris kiekvienas, eidamas pro šalį,

Senuosius skriaudimus atmonyt geidžia:

Vieni ragais,

Kiti nagais,

Kaip kam smagiau yr, liūtą žeidžia."

Ir tu ant liūto šokai? —- lapė tarė.—

„O kaip? dariau, ką ir visi aplinkui darė.

Tai, ana ve! įspyriau juk ir aš nabagą —

Tegul ir asilo pažįsta nagą!"