Auksaplaukis ir Auksažvaigždė

Kartą buvo karalius, kuris kitokios mergaitės nenorėjo vesti, kaip tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę: su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius ją labai pamilo, bet jo senoji motina savo marčios baisiai nekentė ir vis tykojo, kaip jai bloga ką padarius.

Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karalienė, jį suvysčius, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožė dangtį ir, nunešusi prie upės, paleido pasroviui. O į lopšį senoji pikčiurna padėjo suvystytą katiną.

Ryto metą atėję į gimtuves, visi stebėjos tuo keistu gauruotu kūdikiu, o išvysčius pamatė — katinas besąs. Karalienė nežinojo, ką sakyti, o senoji bjaurybė tuojau apskelbė, kad marti, ragana būdama, katiną pagimdžiusi.

Antrais metais vėl tas pats buvo. Karalienei gimė mergytė, graži kaip saulės duktė. Senė motina kūdikėlį vėl išnešė į upę, o į lopšį padėjo suvysčiusi katę. Karalius dabar ant savo pačios labai užpyko, karalienė nusiminė ir daugiau vaikų nebesulaukė, o visi žmonės sakė ją esant bjaurią raganą.

Bet tą naktį, kai karalienei gimė pirmasis sūnus, vienas žvejys, mariose žvejodamas, išgirdo vaiko verksmą. Prisiyręs pamatė plūduriuojančią skrynelę, o ją susižvejojęs, atrado mažą kūdikytį. Pradžiugęs skubinos namo savajai parodyti ir parsinešęs klausė:

—         Atspėk, ką skrynelėj parnešu?

Pati atspėti negalėjo, tada žvejys pravėrė dangtį, parodė miegantį kūdikėlį ir sako:

—        Tu man kūdikio nedovanojai, dabar aš tau parnešu nors rastinį.

Skrynelėje jie rado puikius vystyklus bei drobes, o ant dugno ir pinigų

žiupsnelį įvyniotą. Apžiūrėję kūdikį, pamatė tris aukso plaukus už ausies, todėl praminė Auksaplaukiu ir augino kaip savo sūnų. Bet pinigus ir vystyklus skrynioje paslėpė, sakydami:

— Pinigų mums nereikia: savo duonelės juk turime, ir tam vaikui dar užteks, geriau jam visa paslėpkime. Kažin ar to jam kartais neprireiks.

Po metų žvejys vėl susižvejojo skrynelę ir joje rado dailią mergaitę, taip pat puikiai aptaisytą, ir pinigų dalelę jai skirtą; rodės, ji būsianti pirmojo sesuo. O atradę tris aukso žvaigždes už ausies, praminė ją Auksažvaigžde ir su džiaugsmu augino.

Ilgus metus abu vaikai žvejo namuose gražiai augo. Jau guvūs buvo, kai kartą iš svetur parbėgo ir ėmė klausinėti:

— Tėtyt! Mamyt! Ar tai tiesa: kiti vaikai sakė, kad mudu ne jūsų vaikai, bet rastiniai, iš vandens sužvejoti?

Ką galėjo žvejai daryti? Turėjo sakyti tiesą, parodė abiejų skryneles ir kas jose kiekvienam buvo įdėta. Visko pasiklausę ir viską apžiūrėję, tuoj tarė abudu:

— Dėkui jums už auklėjimą ir visa gera, dabar eisim į pasaulį tėvų ieškoti.

Ilgai jie klydinėjo, visų klausinėdami, pagaliau pailso bevaikščiodami. Užėję į vieną miestą, ten trobelę pirkosi ir puikų daržą taisėsi. Tuoj pasklido garsas po visą miestą apie Auksaplaukį ir Auksažvaigždę. O jie nė nežinojo tėvus netoli esant, nes tai buvo tas pats miestas, kur jų tėvai karaliavo.

Išgirdo ir senoji karaliaus motina garsą apie tuos kūdikius, o iš vardų suprato, kas per vieni jie būsią: aukso plaukus bei aukso žvaigždes mat buvo pastebėjus, tuokart juos vystydama. Galvojo šiaip ir taip, rasi, galima juos kaip nors pražudyti.

Persirengus nuėjo ta ragana į jų namus, vis saldliežuvaudama, viską pagirdama:

— Ak, koks puikus jūsų namelis, o ir patys, putyčiai, kokie jauni, gražūs! Širdyte, norėčiau matyti ir jūsų daržą: girdėjau, labai puikus esąs.

Į daržą nuėjus, vėl veidmainiavo:

— Ak, kokia čia grožybė! Mano avaite, ar tu puikiąsias gėles auginai? O visus medžius bene tu, Auksinėli, taip dailiai pasodinai? Mano vištyčiai, didžiai puikus darželis, bet kad būtų prie kiekvieno medžio kankalėliai, kaip tada skambėtų!

— O kur juos galėtume gauti? — klausė tuojau Auksaplaukis.

— Žinau, ten ant kalno pilnas daržas, tik vieną reikia parsinešti, tai per naktį atsiras ant visų medžių. Tai kad tuos kankalėlius turėtumėt, mano baltutėliai!

Tai pasakius, išstimpino kaip kokia negerovė. Vaikus tiesiog į mirties nasrus ji siuntė, nes daržas ant kalno buvo raganų užburtas: kas jame ilgiau kaip vieną valandėlę pasilikdavo, daugiau iš jo nebeišeidavo, kokiu nors medžiu pavirsdavo.

Senei išėjus, vaikai pradėjo kalbėtis, ką reikėtų daryti. Auksaplaukis sako:

—            Aš einu parnešti tokio kankalėlio!

—             Neik, neik! — draudė seselė.— Kažin kas ten gali tau nutikti.

—            Nekalbėk — einu, ir gana! Nieko nebijau.

—            Tai nors neužtruk, greit sugrįžk,— meldė seselė.

Anksti rytą pakilęs, išbėgo Auksaplaukis ant kalno, ten rado puikų daržą, didelį be krašto, pasistiebęs nusidrėskė vieną kankalėlį ir neatsigręždamas, lyg kieno genamas, bėgo nuo kalno namo, o parbėgęs prie medžio prikabino. Antrą rytą visas daržas skambėjo — miela buvo klausytis!

Senoji ragana atėjus vėl saldliežuvauja:

—           Mano dukryte, kaip dabar puikiai skamba darže! Bet kad būtų ežerėlyje aukso žuvelių, tai dar gražiau būtų, mano balandėli!

—            O kur galima jų gauti?

—            Vėl ten ant kalno rasi ežerėly, mano jaunutėle.

Pasakius ir iššvygždeno.

Rytą anksti išbėgo Auksaplaukis ant kalno žuvelių parsinešti, o suradęs greit parsiskubino ir darže paleido į ežerėlį. Antrą rytą visas vanduo knibždėjo knibždėjo, pilnas aukso žuvelių; tos narstė blizgėdamos, net miela akims buvo.

Išgirdus ta senoji pikčiurna stebėjos, kaip vaikas galėjęs gyvas išlikti ir iš to daržo išeiti. Bet dabar sumanė juos tikrai pražudyti, kad ne abu, tai nors vieną.

Trečią kartą atėjus, vėl gyrė jų puikųjį daržą:

—            Mano dobilėliai, gražu, labai gražu! Bet dar vieno daikto reikia — tiesos paukštelio!

—            O kur tą gauti?

—            Širdužyte, gi ant to kalno, galinėje troboje, ant krosnies patupdytas.

Tai pasakius, išėjo sau juokdamasi: „Tikrai dabar vienas turi pradingti".

Jai ištursavus, tuojau Auksaplaukis sakė:

—            Tą paukštį turiu gauti!

Sesuo kaip įmanydama atkalbinėjo, bet veltui. Antrą rytą pabudus, vėl brolį draudė:

—            Mielasis, neik: man taip baugu širdy! O šiąnakt taip keistai tave sanavau. Brolytėl, meldžiamas, lik namie, nes pražūsi!

Bet tas, nieko neklausydamas, rytą išbėgo ant kalno savo nelaimei. Lyg tyčia, laiko turėdamas, po daržą stimpinėjo, žvalgė medžius bei gėles, po to į vieną trobą užėjo. Ten tokių puikių dalykų rado, kad atsigėrėti negalėjo. Antroje troboje buvo pilna sidabrinių ir auksinių indų, trečioje — gražių paveikslų, ketvirtoje — puikiausių drabužių, penktoje — pinigų ir žemčiūgų; visur norėjo atsižiūrėti ir užgaišo. Pagaliau priėjo galinę trobelę, pamatė paukštį betupint ir pasilipęs jau jį tvers, tik skiblinkt — kaip stiklo šukelė ant žemės nukrito ir pasiliko begulįs.

Seselė savo brolyčio laukė dieną, laukė naktį, o antrą rytą atsikėlus, ėjo ant kalno ieškodama ir vis verkdama. Bevaikščiodama sutiko seną moterėlę, ta jos pasigailėjo ir išklausinėjus pamokė, kas reikia daryti. Viską gerai įsidėmėjus, mergaitė perbėgo daržą ir trobas, akių į šalį nepakreipdama, surankiojo stiklus į prijuostę, pasilipus sugriebė tiesos paukštį ir vėl tekina atgal į namus išbėgo. O iš daržo jai išbėgus, tik burkšt stiklai iš prijuostės išbiro ir tuojau pavirto vaikeliais, kurie visi to paukščio buvo geidę. Tarp jų pamatė savo pražuvusį brolelį ir greit, už rankos nutvėrus, namo vedėsi. O paukštį pintinėlėje namuose pasistatė.

Vėl nuskambėjo garsas per visą miestą apie laimingus vaikus ir jų paukštį. Karalius su karaliene, išgirdę tą naujieną, atėjo pasižiūrėti. Viskuo stebėjos, ypač tiesos paukščiu. Tuojau pradėjo jį klausinėti apie savo vaikus, kaip kas atsitikę, ar jie dar gyvi. Paukštis viską teisingai išpasakojo, ir susyk, visiems besistebint, atrado tėvai savo vaikus, o vaikai savo tėvus, ir buvo džiaugsmo be galo. O išklausinėję, kas visa tai padaręs, sužinojo senąją karaliaus motiną esant kaltą. Karalius supykęs liepė ją sugriebti ir surištą tokioje pat skrynioje ant vandens paleisti.

Karaliaus namuose tėvai savo atrastiems vaikams didžias vaišes sutaisė, į jas daug svečių sukvietė. Tik tave ir mane, rodos, užmiršo pakviesti.

1721 žodžiai (Skaitysite 10 min.)
  10 - 14 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU