Istorija apie žvejį

Gyveno kartą senas žvejys, jis buvo labai pavargęs, vos galėjo išmaitinti save, pačią ir trejetą vaikų. Jis ėjo žvejoti kasdien ir buvo įpratęs tik keturis kartus leisti savo tinklą į vandenį.

Vieną kartą nuėjo jis ant jūros kranto ir užmetė tinklą. Palaukęs, kol jis pasinėrė, patraukė, bet pamatė, kad jis buvo nepaprastai sunkus. Virves pririšo prie basliuko, nusivilko, įbrido į vandenį ir su dideliu vargu ištraukė tinklą ant kranto. Ištraukęs žiūri — tinkle padvėsęs asilas! Pavilkęs asilą į šoną, vėl užmetė tinklą į jūrą. Palaukęs vėl patraukė, ir pasirodė, kad šį kartą jis buvo dar sunkesnis. Vėl įbrido į vandenį ir, gerai pasitampęs, ištraukė tinklą ant kranto. Dabar tinkle buvo katilas, pilnas smėlio ir dumblo. Atsidusęs žvejys išėmė jį, panešęs tolyn nubloškė ir trečią kartą užmetė tinklą. To metimo ištraukė pilną tinklą visokių šukių ir skeveldrų.

Žvejys buvo geras musulmonas, sukalbėjo savo maldą, pavedė save ir savo reikalus Alachui ir užmetė tinklą ketvirtą kartą. Kaip ir anuos kartus, su didžiausiu vargu ištraukė savo tinklą, tik vietoj žuvies rado varinį puodą su užantspauduotu švino dangteliu. Bet jis apsidžiaugė, galvodamas: „Puodą bent parduosiu varkalai ir už tuos pinigus nusipirksiu saikelį duonai."

Jis apžiūrėjo puodą iš visų pusių, pakratė, ar viduj nebarška kas, bet niekas nebarškėjo. Matydamas dangtį su antspaudu, galvojo, kad viduj turi būti koks brangus daiktas. Norėdamas sužinoti, kas yra puodo viduj, jis išsiėmė peilį ir atlupo dangtelį. Apvertė kaklą žemyn, bet niekas neiškrito — tai labai jį stebino. Pasistatęs puodą priešais, jis prikišo akis, kad geriau pamatytų vidų, bet iš jo ėmė virsti tokie tiršti dūmai, jog jis kelis žingsnius atšoko atgal.

Dūmai iškilo iki debesų, paskui išsisklaidė aplink po žemę, ir pasidarė tokia migla, net žvejui kinkos pradėjo drebėti. Kai visi dūmai išėjo iš puodo, jie vėl susirinko į vieną daiktą, ir pasirodė būtybė, didesnė už aukščiausią bokštą. Regėdamas tokį baisumą, žvejys norėjo bėgti tolyn, bet iš baimės negalėjo iš vietos žengti. Dvasia pažvelgė rūsčiai į žvejį ir suriko baisiu balsu:

—    Pasirenk, aš tave žudysiu!

—    Oi,—atsakė žvejys,—už ką mane žudysi? Aš tik išvadavau tave iš apkalimo, ir tuojau užmiršai mano gerą darbą!

—    Tavo darbo neužmiršau, bet negaliu tavęs pasigailėti. Tik vieną malonę galiu tau padaryti.

—    Kokią malonę? — paklausė žvejys.

—    Duodu pačiam pasirinkti būdą, kaip turiu tave nužudyti!

—    Bet kuo aš tau nusikaltau? — klausė žvejys. — Ar tai yra tavo toks atpildas už mano gerą padarymą?

—    Aš negaliu kitaip su tavim pasielgti,— tarė dvasia. — Kad suprastum dėl ko, paklausyk mano istorijos.

Aš esu vienas iš tų dvasių, kur buvo sukilę prieš dangaus valdovą. Už pasipriešinimą Salemonas, Dovydo sūnus, liepė uždaryti mane į tą varinį puodą ir ant švino dugno uždėti antspaudą su didžiojo Alacho vardu. Paskui tą puodą įmetė į jūrą.

Įmestas į vandenų gilumą, aš pažadėjau padaryti turtingiausią tą, kur mane išvaduos iš to baisaus kalėjimo. Praėjo visas šimtas metų, ir niekas manęs neišvadavo. Tada aš prisiekiau atiduoti tam, kas man grąžins laisvę, visas žemės gėrybes. Bet niekas negrąžino lig antro šimto metų pabaigos. Tada aš prižadėjau savo išvaduotoją padaryti galingiausiu karalium, nuolat jam tarnauti ir kasdien pildyti tris jo norus, kokius jis tik sugalvos. Taip praėjo trečias šimtas metų, ir nesulaukiau išvadavimo. Galop, siusdamas iš pykčio, daviau žodį, kad be jokio pasigailėjimo nužudysiu tą, kur mane paleis iš tos sukaustymo vietos, tik leisiu jam pasirinkti mirtį, kokią pats panorės. Todėl, kaip tu šiandien mane išvadavai, duodu tau tą pasirinkimą.

Žvejys ne tiek bijojo mirties, kiek gailėjo palikti varge savo vaikus. Jis žinojo, kad jam mirus sunkus bus jų gyvenimas. Norėdamas permaldauti dvasią, jis tarė:

—    Būk maloningas, dovanok man gyvybę už gautą iš manęs laisvę!

—    Aš jau tau sakiau,— atrėžė dvasia,— kad būtent dėl tos priežasties aš turiu tave nužudyti! Negaišk, sakyk greičiau, kaip nori mirti!

Bėda duoda gudrumą. Žvejys tuojau sumetė, ką padaryti. Jis tarė dvasiai:

—     Jei aš jau turiu mirti, pasiduodu dangaus valiai. Bet prieš pasirinkdamas mirtį, prašyčiau tavęs didžiojo pranašo Salemono, Dovydo sūnaus, vardu stačiai atsakyti į vieną mano klausimą.

Dvasia nieko pikto nebijojo ir atsakė žvejui:

—     Klausk, ką tu nori, tik sakyk greitai.

—     Aš norėčiau žinoti,— tarė žvejys,— ar tu tikrai buvai šitam puode. Ar gali prisiekti didžiojo Alacho vardu, kad tai yra tiesa?

—    Galiu,— atsiliepė dvasia,— ir siekiu tuo didžiu vardu, kad aš ten buvau.

—     Niekaip netikiu,— atsakė žvejys,— kad čia būtų tiesa. Į tą puodą negalėtų tilpti viena tavo koja, tai kaip galėjo lįsti visas kūnas?

—     Argi galima netikėti,— atšovė dvasia,— jei aš iškilmingai prisiekiau?

—     Vis dėlto, netikiu,— tvirtino žvejys savo,— jei bent vėl įlįstum į tą puodą!

Tada dvasios kūnas pradėjo nykti, virsti į dūmus ir sklisti aplinkui. Galop, susirinkę į vieną daiktą, tie dūmai ėmė lįsti į puodą ir lindo tol, kol visi sulindo. O žvejys pagriebė švino dangtelį ir džiūkt užvožė su juo puodą.

—     Dvasia,— sušuko jis,— dabar tavo eilė prašyti mano malonės! Aš tave įmesiu į jūrą, iš kur tave ištraukiau, paskui pasistatysiu ant kranto namus, ten apsigyvensiu ir perspėsiu kiekvieną žvejį, atėjusį tenai su tinklais, saugotis tavęs, prisiekusio nužudyti tą, kur tau duos laisvę!

—     Atvožk puodą,— prabilo dvasia,— ir išleisk mane, už tai aš tau atsilyginsiu, kuo pats norėsi.

—     Tu esi apgavikas!—atsakė žvejys.— Aš būčiau palydėjęs savo galvą, jei būčiau buvęs toks kvailas, kaip tu manei!

—     Kausyk,— sušuko dvasia,— aš prižadu nieko pikto tau nedaryti. Priešingai, aš pasakysiu, kaip tau tapti labai turtingam!

Viltis išlipti iš skurdo didelė buvo žvejui pagunda, ir jis tarė:

—     Aš išklausysiu, ką tu kalbi, ir pažiūrėsiu, ar galima tikėti. Prisiek didžiojo Alacho vardu, kad išpildysi, ką prižadi, tada aš atvošiu puodą. Aš nemanau, kad tu drįstum laužyti tokią priesaiką!

Dvasia prisiekė, ir žvejys nuvožė nuo puodo dangtį. Tuojau iškilo dūmai, dvasia vėl atgavo savo pavidalą, pagriebė indą ir nutėškė į jūros gilumą.

—     Nebijok,— tarė dvasia žvejui: — aš tai padariau, norėdamas matyti, ar tu išsigąsi. Kad žinotum, jog tiesą kalbu, imk savo tinklą ir sek paskui mane.

Jie paėjo toliau už miesto, užlipo ant aukšto kalno, paskui nusileido į plačią lygumą, ten telkšojo gražus ežeras.

Kai jie priėjo prie ežero, dvasia liepė žvejui užmesti tinklą. Žvejys matė plaukant po vandenį daugybę žuvų, tik jis labai stebėjosi, kad tos žuvys buvo keturių spalvų — baltos, raudonos, mėlynos ir geltonos. Jis užmetė tinklą ir ištraukė po vieną žuvį kiekvienos spalvos. Nustebusiam žvejui tarė dvasia:

— Nunešk tas žuvis sultonui, tau duos už jas daug pinigų. Kiekvieną dieną gali čia ateiti žvejoti, bet aš tave perspėju, kad neleistum tinklo į ežerą daugiau kaip vieną kartą dienoj, kitaip tu pasigailėsi.

Sulig tais žodžiais dvasia trinktelėjo koja į žemę, žemė atsivėrė, įtraukė dvasią gilyn ir vėl užsivėrė.

TOLESNI ŽVEJO NUTIKIMAI

Atsimindamas dvasios patarimą, žvejys nedrįso leisti į ežerą savo tinklą antrą kartą ir smagus sugrįžo į miestą. Daug negaišdamas, jis nuėjo pas sultoną ir nunešė tas keturias žuvis.

Sultonas labai stebėjosi, pamatęs tokias nepaprastas žuvis. Jis ėmė vieną paskui kitą ir atsidėjęs apžiūrėjo jas.

— Imk tas žuvis,— tarė jis viziriui,— ir nunešk virėjai. Aš manau, jos bus tokios gardžios, kaip yra gražios. Žvejui duok keturis šimtus auksinių.

Žvejys niekados nebuvo matęs tokios krūvos pinigų ir būtų laikęs tą netikėtą turtą sapnu, jeigu, parėjęs namo, nebūtų su pačia prisipirkęs maisto, drabužių ir kitų reikalingų daiktų.

Nudariusi žuvis, sultono virėja padėjo jas ant keptuvės su alyva, gerai pačirškino vieną šoną, paskui jas apvertė ant kito, bet — o stebuklas! — vos ji jas apvertė, virtuvės siena prasiskyrė, ir toj vietoj pasirodė neregėto gražumo moteriškė. Jos drabužiai buvo plono šilko, deimanto auskarai, aplink kaklą perlų vėrinys, ant rankų nusagstytos rubinais apyrankės, o rankoj laikė bambuko lazdą.

Dar didesnis buvo virėjos nustebimas, kai ta moteriškė priėjo prie keptuvės, bakstelėjo su lazdos galu į vieną žuvį ir tarė:

—      Žuvys, žuvys, ar jūs žinote, kaip anksčiau gyvenote? Visos žuvys pakėlė galvas ir atsakė:

—      Žinom, žinom!

Ir gyvensim vėl gerai,

Kai išnyks mums tie kerai.

 

Tada moteriškė apvertė keptuvę ir sugrįžo į prasiskyrusios sienos vietą. Siena beregint užsidarė, ir atrodė, lyg tartum nieko nebuvo.

Regėdama tuos stebuklus, virėja iš baimės vos nenumirė. Kiek atsibodusi, priėjo prie židinio paimti žuvų, bet jos buvo juodos kaip anglis ir nebetiko nešti sultonui.

—     Kas man dabar bus? — tarė sau virėja.— Jei aš jam pasakysiu, ką mačiau, jis niekaip gyvai netikės!

Kai ji taip griaužėsi, atėjo didysis viziris paklausti, ar žuvys jau iškepė. Ji apsakė jam visą atsitikimą. Galima suprasti, koks buvo jo nustebimas. Bet sultonui jis to nepasakojo, tik sugalvojo priežastį pasiteisinti dėl negalėjimo paduoti žuvį ir tuojau nusiuntė pašaukti žvejo, o tas prižadėjo kitą dieną vėl pagauti keturias žuvis.

Kitą rytą anksti žvejys užmetė tinklą į vandenį, pagavo tokias pat keturias žuvis ir nunešė viziriui sutartu laiku. Paėmęs žuvis, ministras pats nuėjo į virtuvę ir liepė virėjai kepti jo akyse. Ta nutaisė žuvis, kaip ir anas diena anksčiau, sudėjo į keptuvę ir ėmė čirškinti ant ugnies. Kai pakepinusi apvertė ant kito šono, atsitiko tas pat, kaip buvo sakiusi jam virėja.

—     Tas dalykas perdaug nuostabus ir nepaprastas, kad galėčiau slėpti nuo sultono,— tarė viziris.— Tokį stebuklą reikia tuojau jam apsakyti.

Baisiai nustebintas, sultonas liepė pašaukti žvejį ir tarė jam:

—     Bičiuli, ar negalėtum man pagauti dar keturias tokias žuvis?

Žvejys atsakė:

—     Jei šviesiausias valdovas teiksis palaukti ligi kitos dienos ryto, aš prižadu pagauti.

Kaip sakė, kitą rytą jis pagavo keturias žuvis ir atnešė sultonui, o tas už atnešimą davė jam keturis šimtus auksinių. Sultonas nusinešė žuvis į savo virtuvę, užsidarė vienas su viziriu ir liepė jam kepti. Kai tas pakepino vieną pusę ir apvertė kitą, staiga atsivėrė virtuvės siena, bet vietoj jaunos moteriškės pasirodė juodas milžinas su vergo drabužiais ir su didele žalga rankoj. Jis prisiartino prie keptuvės, bakstelėjo vieną žuvį su savo žalga ir tarė baisiu balsu:

—     Žuvys žuvys, ar jūs žinot, kaip anksčiau gyvenot?

Visos žuvys pakėlė galvas ir atsakė:

—      Žinom, žinom!

Ir gyvensim vėl gerai,

Kai išnyks mums tie kerai.

Tik pasakė jos tuos žodžius, milžinas apvertė keptuvę, žuvys sukrito ant žarijų ir visos pavirto į juodą anglį. Tai padaręs, jis žengė atgal į angą, siena užsidarė, ir vėl viskas paliko, kaip buvo pirmiau.

Sultonas pasišaukė tą žvejį ir išklausinėjęs, kur jis sugavo žuvis, sėdo su visais savo kiemo vyrais ant arklių ir liepė joti į tą vietą. Žvejys vedė kelią. Netrukus jie prijojo tokį kalną, užlipę į viršų, rado plačią lygumą, kurios niekas iš jų lig tol nebuvo regėjęs, o tos lygumos vidury telkšojo gražus nedidelis ežeras.

Priėję prie kranto, jie didžiai stebėjosi, matydami plaukant žuvis keturių spalvų: baltas, raudonas, mėlynas ir geltonas. Sultono paklausti, ar galimas daiktas, kad būtų niekas nematęs ežero, esančio taip arti nuo miesto, visi jo kiemiškiai vienu balsu atsakė, kad jie nei vienas apie jo buvimą net negirdėję.

— Kaip jūs nei vienas nieko apie tai negirdėjote ir mane patį tas dalykas labai stebina,— tarė sultonas,— aš pasiryžau tol negrįžti į savo namus, kol nesužinosiu, kaip čia atsirado tas ežeras ir kodėl jame plaukančios žuvys yra keturių spalvų.

Taręs tuos žodžius, jis liepė savo vyrams pastatyti ant ežero kranto palapines sau ir visiems palydovams.

Nusprendęs atsitolinti vienas nuo stovyklos, ar kartais jam nepavyks kokiu būdu išaiškinti tų nepaprastų dalykų paslaptį, sultonas liepė didžiajam viziriui visiems paskelbti, kad valdovas sunegalęs ir nieko nepriimsiantis, kol nepasveiksiantis.

Didysis viziris mėgino atkalbėti jį nuo to pavojingo sumanymo, bet sultonas nei girdėti nenorėjo. Jis apsivilko keleivio drabužiais, pasikabino išlenktą kardą ir, nurimus visai stovyklai, iškeliavo vienui vienas. Kitos dienos anksti rytą, saulei tekant, jis išvydo atokiai dunksant didelius juodo marmuro rūmus su šviesiu kaip stiklas stogu. Apsidžiaugęs, kad dabar galės ką sužinoti, kas jam rūpi, jis netrukdamas priėjo prie tų rūmų. Durys buvo praviros. Nors jis galėjo be niekur nieko žengti į vidų, bet galvojo, kad bus patogiau pasibeldus. Iš karto jis sudavė nelabai į duris, paskui smarkiau, pagaliau ėmė belsti kiek tik gali ir stebėjosi, kad niekas nesirodo. Galop įsidrąsinęs įėjo į priesienį ir sušuko:

— Aš esu pakeleivingas žmogus, ar negalėtumėt alkaną papenėti? Nors jis šaukė gana garsiai, bet niekas neatsiliepė. Tokia namų tyla dar labiau jį stebino. Paskui jis apžiūrėjo aplinkui tuos namus, bet nerado jokios gyvos dvasios, iš kurios būtų galėjęs ką sužinoti apie tą lygumą, ežerą, žuvis ir tuos tuščius rūmus. Rūmų sienos buvo išmuštos šilkais, sofos užklotos audiniais iš Mekos, uždangos buvo pasiūtos iš brangiausios Indijos drobės, ataustos auksu ir sidabru.

Išvargęs nuo ilgos kelionės, jis atsisėdo prie vieno lango su gražiu reginiu į daržą. Sėdi ir staiga girdi — kas dejuoja ir vaitoja. Jis pasiklausė ir išgirdo šiuos žodžius:

—      Sunki mano dalia, ji nedavė man džiaugtis laime! Liaukis mane persekioti, duok greičiau numirti ir baigti tas kančias!

Sultonas atsikėlė, priėjo prie tos vietos, iš kur buvo girdėti griaudus balsas, ir, pravėręs duris, įžengė į didelę salę. Ant sosto sėdėjo puikiai apsidaręs gražus jaunikaitis. Jo veidas buvo nuliūdęs. Sultonas prisiartino prie jo ir gražiai pasveikino.

Jaunikaitis galvos linktelėjimu jį atsveikino ir tarė:

—      Viešpatie, aš turėčiau atsikelti ir priimti svečią, bet negaliu pasijudinti iš vietos, todėl prašom neįsižeisti dėl mano nemandagumo.

—      Jaunikaiti,— atsakė sultonas,— tavo gera nuomonė apie mane didelę daro man garbę. Tavo atsiprašymo dėl negalėjimo atsikelti man visai pakanka. Išgirdęs dejuojant, aš atėjau tau padėti, jei kuo galėčiau. Bet prašom pasakyti, ką reiškia tas arti šių rūmų esantis ežeras, kur žuvys plauko keturių spalvų, kieno ta pilis, kaip čia tu patekai ir kodėl tu esi vienas?

Vietoj atsakymo į tuos klausimus jaunikaitis ėmė griaudžiai verkti.

—      Kaip nepastovus yra likimas! — tarė jis.— Jis jaučia kažkokį malonumą nutremti žemyn tuos, kuriuos buvo iškėlęs!

Sulig tais žodžiais jis atvertė savo drabužį ir parodė sultonui, kad jis buvo žmogus tik nuo galvos lig juostos, o kita jo kūno dalis buvo iš juodo akmens.

Kiekvienas gali lengvai suprasti sultono nustebimą, kai jis pamatė, koks nelaimingas buvo tas jaunikaitis.

—      Siaubas mane pagavo,— tarė jis,— kai pamačiau tavo nelaimę. Prašom apsakyti man savo gyvenimo istoriją, aš spėju, kad ežeras ir jo žuvys bus tos istorijos dalis.

—      Sutinku apsakyti savo nelaimingą istoriją.— atsakė jaunikaitis,— nors negaliu tai padaryti neatnaujinęs savo kančių.

Ir jis apsakė Juodųjų Salų karaliaus istoriją.

JUODŲJŲ SALŲ KARALIAUS ISTORIJA

Mano tėvas, vardu Mamudas, buvo šitos žemės karalius. Ta žemė vadinasi Juodųjų Salų karalystė, ji gavo pavadinimą nuo keturių mažų gretimų kalnų, kurie pirmiau buvo salos; sostinė stovėjo toj vietoj, kur dabar yra ežeras su kelių spalvų žuvimis.

Karalius, mano tėvas, mirė turėdamas septyniasdešimt metų amžiaus. Tada aš įžengiau į sostą ir vedžiau savo pusseserę. Paskui pasirodė, ji buvo ragana, mokėjo kerėti. Ji pradžioj mane labai mylėjo: jei aš kur išeidavau iš namų, ji negalėdavo viena nei gerti, nei valgyti. Toks laimingas gyvenimas truko penketą metų, paskui ji pradėjo bodėtis manim.

Kartą, po pietų, kai ji išėjo į pirtį, aš atsiguliau ant suolo pasilsėti. Atėjo dvi jos tarnaitės, viena atsisėdo mano galvūgaly, kita kojūgaly su vėduoklėmis rankose vėsinti kambario orą ir baidyti nuo manęs muses. Jos manė, kad aš miegu, ir šnekėjosi tarp savęs pakuždomis, bet aš nemiegojau, buvau tik užsimerkęs ir girdėjau viską, ką jos kalbėjo. Viena iš jų tarė kitai:

—      Argi ne karalienė kalta, kad nemyli tokį malonų valdovą?

—      Žinoma,— atsakė kita: — aš negaliu suprasti, ko ji išeina kasnakt ir palieka jį vieną. Ar jis to nemato?

—      Kur jis matys? — atsiliepė pirmoji: — kiekvieną vakarą ji įmaišo į jo gėrimą kažkokių žolių skystimo, nuo to jis kietai užminga, tuo laiku ji gali eiti, kur jai patinka, o rytą vėl grįžta ir išbudina jį, prikišusi jam prie nosies kažkokį smarkiai kvepiantį daiktą.

Gali suprasti, viešpatie, kad jų ta kalba kaip griaustinis mane trenkė, bet aš atsikėliau, dėdamasis visai negirdėjęs, ką jos abidvi šnekėjosi.

Pati sugrįžo iš pirties, ir mes kartu šnekučiuodami pavakarieniavom. Po vakarienės ji man padavė išgerti pilną puodelį to gėrimo, kur kasdien iš jos gaudavau prieš gulant. Bet aš negėriau, tik pridėjau puodelį prie lūpų ir, eidamas pro atvirą langą, greit išliejau laukan. Ji to nepastebėjo.

Netrukus, galvodama, kad aš užmigęs, tarė nors nelabai garsiai, bet aš aiškiai galėjau išgirsti jos žodžius: ,,Miegok sau sveikas, gali amžinai nebesikelti!" Tai pasakiusi, ji gražiai apsivilko ir išėjo iš kambario.

Jai išėjus, aš, nieko nelaukdamas, apsivilkau, paėmiau savo kardą ir išbėgau pro duris — dar buvo girdėti jos kojų tapsėjimas. Keliais šuoliais ją pavijau ir ėmiau iš paskos atsargiai sekti, kad manęs nepastebėtų. Taip sekiau visomis gatvėmis, kur ji ėjo, lig pat miesto vartų. Už vartų tarp didelių medžių šiurpsojo sena aplūžusi trobelė. Iš jos išėjo bjaurus suskretęs juodasis vergas. Mano pati prišoko prie jo, apkabino ir ėmė bučiuoti.

Nakties tamsumoj aš prislinkau prie jų arčiau, prisišliejau prie vieno medžio ir pastatęs ausis klausiau, ką jie kalba. Išgirdau juos tariantis mane nužudyti.

Paimtas pykčio, aš išsitraukiau kardą, prilėkiau artyn ir smogiau tam vergui į sprandą. Nuo smūgio jis krioktelėjo ir parvirto žemėn. Pati suriko nesavu balsu ir paėmė į glėbį sužeistąjį. Aš bematant pabėgau, kad ji kartais manęs nepažintų. Pasiekęs savo namus, tuojau įlindau į lovą. Netrukus taip pat sugrįžo ji ir atsigulė šalia manęs.

Kitą rytą atsikėlęs žiūriu — ji nusikirpusi plaukus ir apsidariusi juodai. Dėl to ji man paaiškino, kad mirusi jos motina, o kare žuvęs tėvas.

Vietoj priekaištų aš ją paguodžiau, sakydamas, kad per ilgesnį laiką jos širdies skausmas turintis praeiti. Bet ji vis verkė ir negalėjo nusiraminti. Galop vieną kartą ji sako:

—      Aš norėčiau prie šios pilies pasistatyti mano brangių mirusiųjų atminimui triobesio pavidalo paminklą, kur galėčiau jų gedėti lig savo dienų galo. Manyčiau tą paminklą pavadinti ašarų palocium.

—   Labai tai man,— atsakiau jai: — gali statytis.

Kai paminklas buvo pastatytas, ji ten atsigabeno savo sužeistąjį mylimą, jį gydė su tam tikromis žolėmis ir tokiu būdu palaikė jam gyvybę. Nors jis nemirė, kaip iš karto buvau aš manęs, nuo mano kardo, bet kirsta buvo taip smagiai, jog jis negalėjo ne tik vaikščioti, bet ir kalbėti. Kai jis buvo atgabentas į ašarų palocių, mano pati lankė jį kasdien rytas vakaras, nešė gerti ir valgyti ir gydė su tuo pačiu vaistu.

Vieną kartą iš smalsumo pasekiau aš ją ir nuėjau į tą ašarų palocių. Stovėdamas už durų, išgirdau ją sakant šiuos žodžius:

—      Man baisiai gaila tavęs, širdis plyšta pusiau. Aš nuolat kalbinu tave, o tu nei burnos neatveri. Ar dar ilgai būsi be žado? Guli užmerkęs akis, kurios man rodė tiek meilės ir buvo visas mano gyvenimo džiaugsmas! Be tavęs man geriau pūti žemėj!

Įniršęs nuo tokios jos kalbos, aš puoliau pro duris su kardu rankoj, norėdamas ją vietoj užkapoti, ir sušukau:

—   Supūk gi žemėj, tu žmonių išgama!

Pamačiusi nuogą ginklą, ji pasišiaušė kaip gyvatė ir ištarė:

—     Niekšai, tu padarei mane nelaimingą! Mano kerų galybe tu būsi pusiau žmogus, pusiau akmuo!

Sulig tais žodžiais aš pasidariau toks, kaip dabar mane matai: numirėlis tarp gyvųjų ir gyvas tarp numirėlių.

Mane tokį nei gyvą, nei mirusį ta nedora ragana atnešė į šią pilį, paskui savo kerais sunaikino mano puikiąją sostinę; sugriovė namus, krautuves ir paminklus, visą tą vietą pavertė į ežerą, o gyventojus į keturių spalvų žuvis pagal buvusius tame mieste keturis tikėjimus; baltosios žuvys yra musulmonai, raudonosios — ugnies garbintojai persai, mėlynosios — krikščionys ir geltonosios — žydai. Keturi kalneliai buvo salos, davusios vardą šiai karalystei.

Negana to. Ji kasdien ateina su rimbu ir duoda šimtą kartų per nuogus pečius, net kraujas ima bėgti. Paskui užtraukia ant kruvino mano kūno šiurkščius marškinius iš ožkos vilnų, o ant viršaus dėl pajuokimo apvelka karališkais drabužiais.

Pabaigęs sakyti, nelaimingas karalius sunkiai atsiduso ir ėmė gailiai vaitoti. Ramindamas jį, sultonas prabilo:

—     Prašom nesikrimsti. Prašom tik pasakyti, kur yra ta nedorėlė, aš jai galą padarysiu!

Karalius atsakė:

—     Ašarų palociuj, kur guli tas juodasis vergas. Iš ten ji kasdien ateina mane kapoti.

—    Aš ją ten surasiu,— tarė sultonas,— ir atkeršysiu.

Jis prasėdėjo visą naktį, šnekučiuodamas su karaliumi, auštant atsikėlė ir nuėjo nurodytu keliu į ašarų palocių. Ten degė daugybė vaško žvakių ir sklido gardūs dūmai iš gražių aukso smilkyklių.

Priėjęs prie be sąmonės gulinčio raganos mylimo, jis išsitraukė kardą, atėmė jam likusį gyvybės ženklą, išvilko kūną į kiemą ir įmetė į užgriuvusi šulnį. Paskui sugrįžo atgal, atsigulė toj pačioj vietoj, kur jis gulėjo, pasidėjo kardą po apklotu ir ėmė laukti.

Netrukus ragana atėjo į pilies salę, kur gulėjo jos vyras, Juodųjų Salų karalius. Nors jis labai maldavo pasigailėti, bet ta nedorėlė nuplėšė jo drapanas ir atskaitė šimtą kartų per pliką kūną su rimbu. Paskui jį vėl apvilko marškinius iš ožkos vilnų ir karališkais drabužiais.

Tai padariusi, ji nuėjo į ašarų palocių, prisiartino prie sultono, gulinčio jos mylimo vietoj, ir ėmė verkdama dejuoti:

—    Ar tu jau niekados nebeatversi burnos, mano gyvenimo saule?

Sultonas silpnu balsu, kaip didelis ligonis, prastenėjo keletą žodžių.

Baisiai nudžiugusi, ragana balsu sušuko:

—      Ar tikrai girdžiu tavo balsą, mano mieliausias?

—      Beširde moteriške,— atsiliepė sultonas,— tu neverta, kad aš su tavim kalbėčiau!

—      Atleisk man, jei kas nepatiko,— atsiprašinėjo ji. Sultonas tokiu pat silpnu balsu jai atsakė:

—      Tavo kasdien žiauriai kankinamo vyro vaitojimai ir ašaros neduoda man pasveikti. Tuojau jį atkerėk, kad aš gaučiau ramybę.

Ragana, nieko negaišdama, išlėkė iš ašarų palociaus pildyti jo pageidavimo ir savo kerais sugrąžino karaliui seną pavidalą, liepdama jam toliausiai bėgti jai iš akių. Karalius neprieštaraudamas pasišalino į atšakią vietą ir nekantriai laukė, kuo pasibaigs tas laimingai pradėtas sultono sumanymas. Tuo tarpu ragana sugrįžo į ašarų palocių ir, galvodama, kad ji kalba su savo mylimu, pranešė, jog jo paliepimas atliktas.

Sultonas vėl pakeistu balsu tarė:

—      Ką padarei, to dar toli gražu neužtenka, kad aš visai pasveikčiau. Atsimink miestą, salas ir pakerėtus gyventojus. Žuvys kiekvieną dieną vidurnaktį iškiša galvas iš ežero ir reikalauja keršto tau ir man. Tai didžiausia mano nepasveikimo priežastis. Eik ir greičiausiai atkerėk tuos visus daiktus, vėl sugrįžk čionai, tada aš paduosiu tau savo ranką, ir tu pakelsi mane.

Apsidžiaugusi ragana trūkčiagalviais nulėkė prie ežero, pasisėmė su rieškučiomis vandens, paskui tėškė atgal nuo kranto, tardama kažkokius žodžius, ir bematant vėl toj vietoj pasidarė miestas. Žuvys atvirto į žmones. Vieni buvo musulmonai, kiti persai, treti krikščionys, ketvirti žydai. Vieni iš jų buvo laisvi, kiti vergai — kaip prieš pakerėjimą. Namai buvo pilni gyventojų, krautuvės užverstos prekėmis, gatvėse kimšosi vyrai, moterys ir vaikai. Sultono palydovai labai stebėjosi, vienu metu patekę į didelį, gražų ir tirštai apgyventą miestą.

Stebuklingai atkerėjusi miestą, ragana greičiausiai sugrįžo į ašarų palocių, tikėdamasi čia tuojau atsiimti savo atpildą.

—      Prieik arčiau! — tarė sultonas.

Kai ji priėjo visai arti, sultonas, staiga pašokęs, čiupo už rankos ir su savo kardu perkirto ją pusiau.

Nužudęs raganą, sultonas tuojau išvyko iš ašarų palociaus pažiūrėti, ką veikia Juodųjų Salų karalius.

—      Bičiuli,— tarė jis, širdingai sveikindamas karalių,— dabar gali džiaugtis ir ramiai gyventi savo sostinėj, tavo baisiosios priešininkės nebėra. Bet man padarytum didelį malonumą, jei sutiktum mane palydėti į mano žemę, esančią per keturias ar penkias valandas kelio nuo čia.

—      Viešpatie,— atsakė karalius,— aš nei kiek neabejoju, kad tu atvykai čionai iš savo krašto per minėtas kelias valandas, nes mano sostinė buvo pakerėta. O dabar, kerams išnykus, viskas pasikeitė: grįžti atgal reikia mažiausiai ištisų metų laiko, bet aš neatsisakau lydėti, nors tektų keliauti į tolimiausią žemės pakraštį.

Sultonas didžiai stebėjosi, girdėdamas, kad jis atsidūręs taip toli nuo savo namų.

—      Bet vis tiek,— tarė jis:—už grįžimo vargus aš būsiu gausiai atlygintas. Kad sutinki mane lydėti, aš padarysiu tave savo sūnum ir įpėdiniu.

Sultonas ir karalius iškeliavo su šimtu kuprių, apkrautų visokiais brangiausiais daiktais. Juos lydėjo penkiasdešimt narsių raitelių ant gražių žirgų. Grįžtantį valdovą pasitiko su džiaugsmu didžiausios minios žmonių ir linksminosi kelias dienas.

Kitą dieną po savo sugrįžimo sultonas plačiai apsakė namiškiams visus nutikimus, sulaikiusius jį taip ilgai svetur. Kartu paskelbė, kad jis įsūnijęs Juodųjų Salų karalių, sutikusį palikti savo karalystę, jį lydėti ir gyventi drauge. To džiaugsmo atminimui jis gausiai apdovanojo visus savo kiemo žmones.

O žvejui jis paskyrė tiek turto, jog tas su pačia ir vaikais, nieko netrūkdamas, gyveno laimingai lig savo dienų galo.

5298 žodžiai (Skaitysite 29 min.)
  10 - 30 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU