Lukošiukas

Buvo toks žmogelis ir turėjo sūnų. O kitąsyk, būdavo, raganos vaikus vagia. Bijodamas, kad ir jo sūnaus nepavogtų, tas žmogelis padarė luotą, įsodino į jį sūnų ir paleido į marias. Ir paleisdamas jam prisakė, kad nesiirtų prie kranto, kad atplauktų tik tada, kai išgirs šitaip šaukiant:

Atplauk, atplauk, Lukošiuk,

Aš tau duosiu baltus marškinėlius

Ir raudoną kaspinėlį!

Tas vaikas ir plaukioja su savo luoteliu po marias. Kai reikia paduoti jam valgio, motina ateina į pamarį ir pašaukia:

Atplauk, atplauk, Lukošiuk,

Aš tau duosiu baltus marškinėlius

Ir raudoną kaspinėlį!

Lukošiukas tuoj atplaukia prie krašto, motina paduoda jam valgį, ir jis vėl nuplaukia.

Išgirdo vieną sykį ragana, kaip motina šaukia Lukošiuką, ir pati ėmė jį šaukti:

Atplauk, atplauk, Lukošiuk,

Aš tau duosiu baltus marškinėlius

Ir raudoną kaspinėlį!

Bet ragana šaukė storesniu balsu. Vaikas suprato, kad tai ne jo motina, ir sako:

- Tu ne mano motina — mano motina su viena ranka.

Ragana nubėgo pas kalvį:

— Kalvi, kalvi, nukirsk man vieną ranką.

Kalvis nukirto raganai ranką. Jau ji be rankos nubėgo prie marių ir vėl šaukia:

Atplauk, atplauk, Lukošiuk,

Aš tau duosiu baltus marškinėlius

Ir raudoną kaspinėlį!

Tas vaikas sako:

—               Mano motina su viena koja — tu ne mano motina. Ragana nubėgo pas kalvį:

—          Kalvi, kalvi, nukirsk man vieną koją.

Kalvis nukirto raganai koją. Ragana atšokavo ant vienos kojos prie marių:

Atplauk, atplauk, Lukošiuk,

Aš tau duosiu baltus marškinėlius

Ir raudoną kaspinėlį!

Vaikas sako:

—               Tu ne mano motina — mano motina su viena akim. Ragana tuoj nubėgo pas kalvį:

—          Kalvi, kalvi, išdurk man vieną akį.

Kalvis tuoj išsvilino jai akį. Ragana atšokavo prie marių ir šaukia:

Atplauk, atplauk, Lukošiuk,

Aš tau duosiu baltus marškinėlius

Ir raudoną kaspinėlį!

Sako tas vaikas:

—                Mano motina ploniau šneka — tu ne mano motina. Ragana, tuoj nubėgus pas kalvį, sako:

—          Kalvi, kalvi, paplonink man liežuvį.

Kalvis paplojo jai liežuvį. Ragana nubėgo prie marių ir vėl šaukia:

Atplauk, atplauk, Lukošiuk,

Aš tau duosiu baltus marškinėlius

Ir raudoną kaspinėlį!

Vaikas negali tos raganos atsiginti, sako:

—          Mano motina be galvos — tu ne mano motina.

Kvaila ragana, norėdama tą vaiką kaip nors pagauti, tuoj nubėgo pas kalvį:

—          Kalvi, kalvi, nukirsk man galvą.

Kalvis nukirto raganai galvą, ir ji tuoj pastipo. O kai tėvai sužinojo, kad ragana jau pastipo, tą vaiką parsigabeno namo, ir jis laimingai užaugo.

570 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
  10 - 26 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

TOMAS 2014 m.
GALI JAU PRADETI ZAISTI

Tavo komentaras


MENIU