Pieno aitvaras

Mano pusseserės buvo. Jos išėjo dviese į Kalvariją. Ir užėjo į vieną ūkį pernakvoti. Šeimininkė veda jas gulti į svirną. Įvedė, paguldė ir sako:

- Miegokit, rytmetį aš ateisiu pažadinti.

Sako, kad pradėjo sau vidurnaktį kažkas vemti: kliokt-tekšt tekšt tekšt! Kliokt-tekšt tekšt tekšt!

Ta pabudo, sako:

- Ar junti, kas ten dedas?

Sako:

- Juntu.

Jau pradėjo bijoti - kas ten dedas svetimoj pastogėj. Paskui nustojo. Jos vėlai užmigo.

Ateina šeimininkė rytmetį, sako:

- Kelkitės, svečiai, išviriau pusrytį, pavalgysit.

Mes, sako, išeinam į priesienį - gelda padėta

pasieny ir kad tiek varškės toj geldoj, pilna priklio- kinta! Mes viena kumšt į pašonę, antra kumšt, kad nieko vietoj varškės gelda padėta. Pareinam į trobą - pyragiukų ant stalo skaniausių, grietinės.

Kad, sako, būtumėm galėjusios nors vieną pyra- giuką praryti - tiek, sako, pasidarė šleikštu. Kai išėjo eiti, prisišneko, kiti joms sako: - Nenuostabu - jie iš to gyvena.