Drugys

Sugalvojo drugys vesti, jis norėjo paimti gražią gėlę kokią.

Apsidairė aplink — gėlės grakščiai lingavo ant savo aukštų stiebelių, kaip pridera netekėjusioms mergaitėms, o išsirinkti nuotaką iš tokios daugybės gėlių — daiktas labai sunkus buvo.

Drugys pirmiausia nuskrido pas saulutę. Kiti žmonės tiki, kad ji moka pranašauti. Bent įsimylėję skina ją, trauko po vieną jos žiedo lapelį ir klausia: „Myli? Nemyli? Labai? Mažai?" ar kaip kitaip panašiai. Kiekvienas klausia saviškai. Bet drugys neplėšė lapelių, tik bučiavo juos, manydamas, kad gražiuoju galima veikiau gėlės malonę laimėti!

— Miela saulute! —prabilo jis. — Esi išmintingiausia moteris tarp gėlių, moki burti, tai prašom pasakyti, kuri bus mano nuotaka? Sužinojęs tuoj nuskrisiu ir pasipiršiu!

Saulutė nieko neatsakė, ji papyko už pavadinimą moterim, mat, tebebuvo netekėjusi.

Klausė antrą ir trečią kartą, bet neišgavo nei vieno žodžio, ir jis nuskrido toliau ieškoti sau nuotakos.

Buvo ankstyvas pavasaris, visur žydėjo palazdžiai ir krokai.

— Visai nebjaurios gėlės!—tarė drugys. — Tik jos dar jaunokos!

Drugys, kaip ir visi jauni, ieškojo merginų vyresnių. Paskui jis aplakstė visas kitas gėles ir rado, kad plukės piktokos, žibutės svajingos, tulpės išdidžios, narcizai pokvaišiai, liepų žiedai per smulkūs, ir jų giminės devynios galybės; obelės kiek panašios į rožes, tik — šiandien jos žydi, o ryt papūtė vėjas, ir jų nebėra, per trumpa būtų moterystė. Žirnikas jam patiko daugiau už kitas; baltai rausvas, švelnus, gražus ir ne tik gražus, bet ir darbštus — mėgsta virtuvę. Žodžiu, nuotaka tikrai puiki! Drugys jau norėjo pasipiršti, tik čia pastebėjo ankštį su nuvytusiu žiedu.

— O čia kas? — paklausė jis..

— Tai mano sesutė!—atsakė žirnikas.

— Vadinas, ir tu būsi tokia?

Drugys išsigando ir nuskrido tolyn.

Per tvorą kabėjo kaprifolijos su pailgais ir pageltusiais veidais. Bet jam ir tos netiko. Tai kas jam tiko? Kas čia dabar gali suvaikyti!

Praėjo pavasaris, praėjo vasara, atėjo ruduo, o drugys vis negalėjo išsirinkti nuotakos. Pražydo kitos gėlės su gražiais apdarais, bet kokia nauda? Senstanti širdis pradeda ilgėtis pavasario kvapiųjų žolynų, o jurginai ir dedešvos juk visai be kvapo! Ir drugys nulėkė prie garbanotosios mėtos.

— Tiesa, jos žiedai nelabai gražūs, bet užtat kaip kvepia! Vesiu aš ją!

Ir jis pasipiršo mėtai.

O mėta nepajudino nei lapelio, tik pasakė:

— Draugystė, tinku, bet daugiau nieko! Aš esu sena, ir tu senas. Galime draugauti, bet apie vestuves svajoti mums netinka. Nejuokinkim be reikalo žmonių!

Ir pasibaigė taip, kad drugys liko nevedęs. Ilgai rinkosi, ilgai traukė ir pasidarė senberniu.

Buvo vėlyvas ruduo, lijo lietus, slankiojo pasieniais miglos. Vėjas pūtė senus gluosnius, braškėjo jų liemenys. Toks oras nebetiko skraidyti vasariškai apsidariusiam drugiui, ir jis nebeskraidė. Jis kažkaip įsiterpė į pirkią, kur kūrinosi krosnis ir buvo šilta kaip vasarą.

— Bet man to neužtenka, — sakė drugys, — man reikalinga dar saulė, laisvė ir nors maža gėlytė!

Ir jis puolė į šviesą ir susidavė į langą. Čia pastebėjo, kad jis gražus, užmovė ant smeigtuko ir pastatė dėžutėj po stiklu su kitais retais egzemplioriais. Daugiau jam negalėjo padaryti.

— Dabar stoviu kaip gėlė ant stiebelio, — tarė drugys, guosdamas save. — Tai nėra labai malonus daiktas, bet jaučiuosi, tartum būčiau vedęs, esu prikaltas prie vieno daikto!

— Menka paguoda! — sakė kambarinės gėlės.

— Kambarinių gėlių nesupaisysi! — galvojo drugys. — Jos labai arti su žmonėmis.