Pavargėlis ir laimė

Sodžiuje gyveno neturtingas senelis, kuris vaikščiojo iš pirkios į pirkią ir prašinėjo išmaldos. Jis nuolat stebėjosi, kad žmonės, kurie turi pakankamai turtų, vis trokšta turėti daugiau. Tačiau dažnai atsitinka, kad praranda ir tą, ką turėjo.

- Štai, - kalbėjo jis, - vienas ūkininkas paskolino didelę sumą pinigų, kad gautų didelius procentus. Bet jo pinigai žuvo ir jis dabar toks pat pavargėlis, kaip ir aš. O anas žmogus už visus savo pinigus pripirko daug prekių, nežinodamas, kad prekes pagrobs plėšikai, nieko jam nepalikdami. Nežinojo jie savo laimės ir nemokėjo ja pasinaudoti. O kad aš sutikčiau laimę, tai jau žinočiau, kaip su ja pasielgti.

Taip bekalbant pamatė prieš save stovinčią gražią ponią su blizgančiais aukso rūbais ir šilkiniais sparnais ant pečių.

- Seneli, - tarė gražioji ponia, - esu Laimė. Jau seniai galvojau, kaip tau padėti. Todėl klausyk ir daryk, ką pasakysiu. Atrišk savo krepšelį, o aš pripilsiu į jį tiek aukso, kiek tik panorėsi. Bet atmink, kad viskas, kas paklius į tavo krepšį, bus auksas, o kas nukris ant žemės, pavirs akmenėliais. Tavo krepšys senas, sunešiotas, neapsunkink jo per daug.

Pavargėlis iš džiaugsmo vos neparkrito. Drebančiomis rankomis atrišo krepšį, į kurį iš viršaus ėmė kristi auksas. Netrukus krepšys buvo beveik pilnas.

- Ar pakaks? - paklausė Laimė.

- Dar truputį, dar truputį, - puolė prašyti senelis.

- Girdžiu, kad tavo krepšys jau trūkinėja.

- Ne, ne, nebijok. Jis atlaikys.

- Pagalvok gerai. Juk čia didelis turtas.

- Krepšys jau pilnas. Žiūrėk, jis jau plyšta.

- Dar saujelę, dar...

Krepšys trūko, auksas pasipylė ant žemės ir pavirto akmenėliais, o gražioji ponia kažkur dingo.

Pavargėlis liko su tuščiu suplyšusiu krepšiu, toks pat neturtingas, kaip ir anksčiau.

362 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU