Šaltinis

Vytukas nubėgo į šlaitą atsigerti. Šlaite prie pat upeliuko buvo įstatytas į žemę boselis išmuštu dugnu. Į boselį sunkėsi, kunkuliavo iš žemės tyras tyras vanduo, pylėsi per kraštelius ir čiurleno į upelį. Čiurleno ir vasarą, ir žiemą.

Vytukas sustojo prie boselio ir žiūri, kaip dugne vanduo virte verda, smėlį sukinėja, maišo.

— Sveikas gyvas, Vytuk! — staiga išgirdo balsą iš boselio.

Taip sveikino jį iškilęs į paviršių vandens lašelis.

— Sveikas gyvas, Vytuk! — atkartojo lašelis. — Ar nosis jau užgijo?

Vytukas nieko nesuprato, tik murmėjo: 　

— Kas čia kalba, kieno nosis?

— Gi tavo, Vytuk, — čiurleno lašelis. — Ar neatsimeni, kai žiemai baigiantis pas dėdę nuo kalnelio rogutėmis leidaisi? Buvo pasnigęs paskutinis sniegas. Rogutės pasuko į šalį, atsimušė į tvorą, ir nosį nusigremžei. Aš tuomet ten pat alksnyne sniego žiupsneliu gulėjau.

Vytukas atsiminė. Jis tikrai buvo į dėdės tvorą nosim atsirėmęs, tik negalėjo suprasti, kaip sniego žiupsnelis galėjo į boselį, patekti.

— O štai kaip, — ėmė pasakoti lašelis. — Saulei ėmus šildyti, sutirpau, dribtelėjau į žemę ir įsisunkiau kartu su daugeliu kitų lašelių. Palengva grimzdom vis gilyn ir gilyn, iki žemė buvo minkšta. Paskui radom kietą žemės sluoksnį. Ėmėm šliaužti jo paviršium žemyn, kaip tu nuo kalnelio. Šliaužėm, vingiavom, kai kur ilgiau vietoje užtrukdami, ir štai čionai, šlaito gilumoje, išlindom į bosą.

— O kur dabar keliausi? — paklausė Vytukas. 　

— Nežinau. Nubėgsiu upeliuku į didesnį upelį, paskui gal į upę ir į jūrą, o gal ir į orą išgaruosiu, į debesį pateksiu. Tuomet gal vėl pasimatysim: kai reiks iš debesų lietum kristi, taikinsiu tau ant kepurės nukristi, jei būsi lauke.

Taip pačiurleno vandens lašelis ir, parsiritęs per boselio kraštelį, nubėgo į upeliuką.