Vilkas uodegą prišalo

Senis rogėmis važiuoja. Lapė pagiriu šmėžuoja, Pasistiebus kyšt liežuvį: „Egi senis veža žuvį!" Vos užuodė ji žuvis, Tuoj nuskuodė kaip šalvis, Pabėgėjo už akių Ir po krūmu kadagių Plumpti — Ir nekruta staiga Nei galva, nei uodega. O senukas kaip senukas Su skrebučiais kailinukais Pypkę papsi, dūmas kvepia... Ir staiga — pamato lapę!

—      Tai kepurių bus vaikučiams Ir apykaklė skrebučiams!

į roges įritęs lapę, Po šiaudais ją senis slepia... Šmaukšt šyvutei botagu — Ir nugirgždino sniegu:

—       Ata ta! Parvešiu lapę...

O laputei žuvys kvepia. Apsidairo ir iš lėto Ji žuvis ant kelio mėto: Vieną, kitą... penktą, šeštą švyst pašvyst pro rogių kraštą.

O senukas pypkę krato Ir negirdi, ir nemato, Kad laputė ta begėdė Jo visas žuvis išmėtė. Apsižvalgiusi gudruolė

Dar šiaudais apžarstė guolį, Pasišaipė iš senioko ir iš rogių drykt iššoko, Susirinko žuveles Ir nuslinko pro egles.

Į trobelę senis grįžo, Sniegą nukrėtė nuo vyžų Ir, užriesdamas ūsus,

Jis apstulbino visus:

—     Ar jūs žinot, kur buvau, Kaip aš lapę pagavau!

Tai kepurių bus vaikučiams Ir apykaklė skrebučiams!

Ir basnirčiai šaltą žiemą Išlėkė vaikai j kiemą. Net senutė j prijuostę Ašarėlę nusišluostė... Pats senelis šiaudus krato: Žiūri, žiūri, bet nemato Nei laputės alkanos Ir žuvelės — nė vienos...

—     Ė, matai, kokia begėdė, Atsigavo ir suėdė

Mano jauką ir žuvis Ir nukūrė kaip šalvis...

Glosto senis anūkus Ir vis dairos j laukus: Jeigu lapę pamatytų, Tai primanęs pasivytų...

O senelė plūsta senį:

—     Neklausykit! Prasimanė! Kas iš .tavo apžavų:

Nei laputės, nei žuvų...

Ką darys — senelis tyli: Neteisybės jis nemyli... Jeigu lapė neapgaus, Tai senelis ją pagaus.

Vilkas styrino iš bado, Lapės pėdsakus surado Ir atslinko j viešnagę Pas laputę vištanagę.

Lapė snapė kepė žuvj. Vilkas varvino liežuvį:

—     Duok, lapute, paragaut!

—      Eik, vilkeli, pasigaut!

Tik staiga — ugnis užgeso! Lapė čiuprą pasikaso:

—      Palūkėk, vilkeli, vaišių. Aš miškely neužgaišiu, Tik nubėgsiu po keru Pasirinkti prakurų.

Ant kelmuko atsisėsk, Nė kilbuko nesuėsk... Nuo žuvelių, nuo žalių Tu susirgsi pilveliu.

Lapė, vilką pribauginus, Nutapsėjo į brūzgynus. Lapė tošį laužui krauja. Vilkas krioši ir „žuvauja". Ir po vieną iš keptuvės Dingo visos lapės žuvys.

Lapė grįžta. Vilkas sėdi Ir gudrauti nesigėdi: — Ak lapute tu plepi, Kam gi žuvį tu kepi? Aš, privalgęs ir žalių, Nesiskundžiu pilveliu...

Lapė snapė griežia dantį: „Na, palauk tu, vilko panti! Aš parodysiu, besoti, Kaip keptuvėj tau žvejoti!

Lapė stypčioja po traką Ir vylingai vilkui šneka: — Tau patinka žalios žuvys Tai neimsim nė keptuvės. Einam, vilke, pasėdėsim, Pažuvausim ir paėsim!

Ir per ežerą, per ledą Lapė snape vilką veda. Radus eketę, atšoko Ir iš tolo vilką moko:

—      Vilke, uodegą įkišk, Tik atgal neatsigrįžk: Jei žuvelės pamatys, Kaip avelės išlakstys.

Vilkas klausos, varva seilė... Lapė glosto vilko kailį:

—      Eik, vilkeli, eik, pilkasis! Žuvys didelės kaip žąsys... Jei per naktį pasėdėsi,

Tai per dieną nesuėsi. Negaliu tavęs vedžioti, Nes ir aš einu medžioti! Ir palikus vilką pilką, Dingo krūmuose vagilka.

Vilkas uodegą įkišo

Ir į dangų nusigrįžo.

Mėnuo teka. žvaigždės mirga,

O nuo šalčio ausys spirga.

Vėjas gairina veltėdį,

Bet vis tiek jis kantriai sėdi.

Speigas gnaibo vilko kinkas...

„Kimba!" — džiaugias žuvininkas, Laiko uodegą lig ryto, Kad žuvų nenubaidytų. Laikė laikė ir užsnūdo, Ir nė auštant nepabudo.

Pagaliau išaušo rytas, Per kalnelį saulė ritas, O pakiemiais lapė braukia, Kūlikus iš kluonų šaukia:

—      Vyrai mūrai, ąžuolai! Kur brūkliai, kur spragilai! Čiupkit lupkit kartis ilgas! Ežere jšalo vilkas!

Ir sukilo vyrai tuoj:

—      Tolia tolia! Toj toj toj! Mušti vilko! Mušti vilko! Kol avelių nenuvilko...

Griebė grėblį, griebė šakę Ir prie vilko kūliais lekia. Visas ežeras tik dunda...

—     Cl! — ir vilkas atsibunda...

Ir nustėro jis staiga:

—     Oi, prišalo uodega! — Vilkas kaukt, vilkas staugt:

—     Kaip man uodegą ištraukt!

Kad pradėjo žmonės pult, Kad pradėjo vilką kult, Lūžta vėzdai ir bruktuvės!

—    Še tau žuvys! Še tau žuvys! še už avį, už paršiuką!

Še už veršį ir veršiuką!

Tai ne lazdos lūžta, trioška, Seno vilko kaulai poška...

—     O! — sustūgo jis staiga. Pokšt! — nutrūko uodega... Jau kad ėmė vilkas bėgt, Jau kad ėmė žmonės rėkt — Lapė snape už kelmuko Vos iš juoko nepatrūko:

—    Ar žinai dabar, besoti, Kaip keptuvėje žvejoti?

O senelis kitą dieną Pasitaisė rogių ieną Ir su savo šyvute Išvažiavo ristute. Vėl prie ežero žuvauja, Žuveles krepšelin krauja Ir per dieną, per dienelę Traukia vieną šią dainelę:

—     Šile vile, žuvelė! Saldi gardi mėselė...

Šile vile — prie jauko! Varlės mėselė plauko!..

Lapė snapė smailiaausė Pažiūrėjo, pasiklausė Ir, nubėgusi prie kelio, Laukia grįžtančio senelio. Vėl senelį pasivys Ir iškraustys jo žuvis.

Temsta. Vakaras ateina. Ir senelis, baigęs dainą, Vėl su savo šyvute Linksmas grįžta ristute.

Varsną kitą pavažiuoja, Lapė snapė prašmėžuoja Ir, nubėgus ties kalva, Plumpt — ir drybso negyva.

— Ta pati! — nudžiugo senis, Čiupt virvutę iš kišenės, Kojas, uodegą surišo Ir į šiaudus ją įkišo, Ir tiesiog per kirtimus Parvažiavo į namus.

Tai kepurių bus vaikučiams Ir apykaklė skrebučiams!.. Kai vaikučiai jas nešios, Visos lapės išsižios!

1174 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
K. Kubilinskas
  10 - 25 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Kornelija 2015 m.
Labai gera pasaka. Ir iš vis, labai patinka skaityti eiliuotas pasakas savo mažyliui.
evelina 2013 m.
ziauriai faina pasaka!

Tavo komentaras


MENIU