Debesų asilėlio istorija, kuri nutiko rytą

Žemėj vėtros ūžimas.
Vėjo gūsis pašėlęs.
Traukia rūko vežimą
Debesų asilėlis.

Debesynų padangėj
Jis pamatė ausylą
Debesų augalėlį —
Debesų debesylą.

Debesylas sužiuro
Ir kažką sukuždėjo,
Toks geltonas ir keistas,
Nes ne žemėj žydėjo.

O paskui jis prabilo
Ir prabilęs paklausė:
— Asilėli pilkasai,
Įstabus ilgaausi,

Žemėj vėtros ūžimas,
Vėjo gūsis pašėlęs.
Kam tau rūko vežimas,
Debesų asilėli?

Tu netikras gi asilas,
O leki kaip plaštakė.
Tu gi nesantis augalas,—
Asilėlis atsakė.

Pažiūrėk, mano rūkas
Kaip sidabras sutvisko.
Debesų kamuoliukas
Ant saulutės užtiško.

Aš padangėm skraidysiu,
Jei labai panorėsiu.
Ir tave, debesyle,
Nuskraidinsiu į šviesą.

Asilėlis kad stryktels!
Ir vežimas nutrūko...
Ir nukrito į žemę
Drėgnas rudenio rūkas.

Ir stebėjosi daug kas,
Kad pro rūką ausylas
Barstė nesančius žiedlapius
Debesų debesylas.