Gražūs eilėraščiai

Mano tėvelis
Buvo kalvelis.
Ok tiku, tak taku,
Buvo kalvelis.

Kalvelėje plieną
Kalė per dieną.
Ok tiku, tak taku,
Kalė per dieną.

Gaidys pupą rado,
Višta kuodą krato.
Gaidys pupą lesa,
O vištelė prašo:
- Duok, duok, gaideli,
Nors mažutį trupinėlį.

- Lingu lingo, lingu lingo...
Daug vaikučių susirinko:
Ūpcim! Ūpcim! Ūpcim! 
Sėskitės! Pasupsim!

- Tindri vindri liūli!
Nedrebėk, mėnuli.
- Ramta tamta tuti!..
Nebijok, saulute:
Neužklius sūpynės
Už tavęs - auksinės...

Prie mėnulio buvom,
Saulės neužkliuvom...
Lingu lingo!...

— Diena — balta,
Naktis — juoda,
Geltoni lapai vystantys,—
Pasakė rudenio teta,
Kuri kalbėjo
Mįslėmis.—

Ant aukšto kalno —
Ar matai?
Auksinė kepuraitė.
Rudi vardai,
Rudi vardai
Ant klevo susiraitę.
 

O pintinaitėj pamestoj
(Net ašara nutrūko) —
Senukas piktas —
Oi, oi, oi!
Raudoni...

Mamyte!
Mama!
Mama!
Šaukiu Tave balsu.
Tai Tu, mamyte mano,
Gražiausia iš visų.

Tetulė Rozalija
Augina azaliją.

Tetulė Uršulė —
Agavą didžiulę.

Tetutė Onutė —
Šakotą alijošių.

O žalią svogūną —
Senelis Tamošius.

Tetulė Rozalija
Palaistė azaliją.

Uršulė
Paglostė agavą didžiulę.

Tetutė Onutė
Nuskabė alijošių

Ir paruošė vaistų
Seneliui...

Žemėj vėtros ūžimas.
Vėjo gūsis pašėlęs.
Traukia rūko vežimą
Debesų asilėlis.

Debesynų padangėj
Jis pamatė ausylą
Debesų augalėlį —
Debesų debesylą.

Debesylas sužiuro
Ir kažką sukuždėjo,
Toks geltonas ir keistas,
Nes ne žemėj žydėjo.

O paskui jis prabilo
Ir...

Ir jeigu ne tu, Kristianai,
Ko gero,—
Aš likčiau neūžauga,
Vargšas ir keistas
Bjaurusis ančiukas.
Bet tu — už teisybę,
Todėl man davei
Stebuklingąjį vaistą.

Dėkingas esu, Kristianai, aš tau —
Kad gulbinu baltu
Staiga pavirtau.
Aš nutupiu Danijoj.
Gulbės sparnu
Virš tavo paminklo...

Kada pabunda mumyse
Gera senų namų dvasia,
Kur dienos klostos nelauktai,
Nes turi atmintį daiktai,
Kur netgi sienos turi širdį,—
Medinė rožė spintoj žydi.—
Ir vėl gyvena mumyse
Gera senų namų dvasia.

Prie aukšto aprūkusio veidrodžio
Prigludo šiaurinė naktis.
Siaurom kopėtėlėm aš leidžiuosi.
O, mylimas kaminkrėty!..
Per suodiną suodiną dūmtraukį,
Per baltus pasaulio sapnus,—
Kaip gera, kaip gera vidurnaktį
Sugrįžti į savo namus.

Kur tu, Cibe,
Cibeni?
Kur tu žiemą
Gyveni?

- Aš į daržą
Cibenu.
Žiemą tvarte
Gyvenu.

Skalbiu baltą rankšluostį
Sūnui į kelią.
Linkiu jam,
Kad kelio akmens
Nepabūgtų.
Skalbiu ir skalbiu
Savo juodą vargelį,
Skalbiu ir skalbiu
Savo amžiną žlugtą.

Tik paneriu tyliai rankas
Ir ištraukiu aš
Pasaką baltą
Iš mėnesio putų.
Kad žemė
Švaresnė akimirką būtų!
Kad...