Tyla

Tyla, įsisupus į skarą pūkinę,
Pasiėmė didelę skujų pintinę.

Ji paliepė varnų pulkams netarškėti,
Pasupo prie kelio miegūstą erškėtį,

Paskui pastovėjo šiek tiek prie užkalto
Medinio vasarnamio — tuščio ir balto.

Ji pamestą sviedinį glaudė prie kojų,
Kurio visą vasarą vaikas ieškojo.

Nutolo. Išsiskleidė didelę skarą.
Prisėdo ant žemės. Ir buvo taip gera...

Mes tyliai priėję užkalbinom tylą —
Nejaugi tyla niekada neprabyla?

Tik skujos, be garso pažirusios, plyti...
Tai ką tokioje tyloje pasakyti?