Čičinsko kalnas

Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau buvo bala Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jis užsigeidė pasistatyti rūmus toj baloj ir liepė savo baudžiauninkams sunešti po rieškutes žemių kalną. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskas pasistatė sau didelius gražius rūmus.

Tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis į jį šaudydavo. Jis turėdavo daugybę šunų. Būdavo, paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o šuniuką liepia žindyti. Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią, o nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Vieną kalėdų rytą Čičinskas jojo į bažnyčią. Prieš išjodamas jis susibarė su pačia. Čičinskas tarė pačiai:

— Kad tu nueitum skradžiai žemę! Pati jam atsakė:

— O kad tave perkūnas šiandien nutrenktų!

Kai jis jojo į bažnyčią, perkūnas jį pykšt ir užmušė. Dvaras ėmė skęsti ir skendo septynerius metus. Visus tuos septynerius metus girdėdavo žmonės gaidžius giedant jaučius baubiant. Toje vietoje, kur buvo rūmai, dabar yra dvi kūdros.

Kai Čičinską perkūnas užmušė, jį norėjo palaidoti, bet žemė jo nelaikė, vis išmesdavo ant viršaus. Tik po daugelio metų jį užkasė.

*

Naujamiesty gyveno du broliai Debeikiai, abu kriaučiai. Vienas — Dominykas, kitas — Juozas. Jie visur siūdavo po sodžius. Kartą Dominykas Debeikis siuvo Tarnagalos sodžiuj. Buvo gegužės mėnuo. Pusdienėlį, dar su saule, ėjo jis į Vilkelius. Eidamas pro kalną, susitiko senelį. Tas jo paklausė:

— Ar buvai ant to kalno? Kriaučius atsakė:

— Mažas būdamas buvau, o dabar daugiau nebuvau. Senelis sako:

— Tai eikim dar pažiūrėt!

Kriaučius su seneliu nuėjo. Senis vedė vedė ir įvedė į tokį urvą, į tokius pakajus. Tuose pakajuose degė smalinės žvakės. Visi tų pakajų gyventojai klausė:

— Iš kur tas svečias? Iš kur tas svečias? Grįžtant senelis liepė jam nusikabinti rožančių ir sukti

aplink save. Jį užpuolė piktos dvasios, bet jis suko rožančių, ir niekas nepriėjo. Bet kai jis išėjo iš kalno, buvo visas nudraskytas. Liko tik marškinių apykaklė ir kelnių juosmuo. Kriaučius sugrįžo pas tą žmogų, kur siuvo, pas Joną Milinį. Tas jį aptaisė, aprėdė. Rytą rado tuos jo sudraskytus drabužius tartum suskustus. Dar rado knygą ir knygoje penkis rublius.

Kai Debeikis grįžo iš urvo, jam pasakė: „Už septynerių metų dar bus kitas toks atsitikimas.“ Ir iš tikrųjų per sukilimą iš Vaišvilčių apylinkės pražuvo žmogus, ir niekas jo nesurado.

*

Prie piliakalnio buvo ariamos žemės, o aplink bala, pieva. Būdavo, nuveda arklius vakare ir palieka ant kalno — tai jie prunkščia, nebūna. Kai ari, tai tik artyn — prunkščia, baidosi! Dažnai ariant ir plūgą išmeta iš vagos.