Valatkonių velnio akmuo

Dar baudžiavos laikais, kai dvarininkai turėjo didelę galią, Velnio akmuo gulėjo ant ežios, kuri skyrė Baisogalos dvaro pono Komaro mišką nuo valstiečio Kadaro žemės. Kartą Komaras užsimanė, kad čia netikra riba. jis tvirtino, kad penkiolika metrų nuo akmens į Kadaro pusę — jo žemė. Komaras pradėjo ginčą su Kadaru. Kadaras neteko žemės gabalo, ėmė keikti Komarą. Velnias, žmogaus keiksmus išgirdęs, vieną audringą naktį su dideliu trenksmu pernešė akmenį į Komaro mišką tiek, kiek Komaras buvo įlindęs į Kadaro žemę nuo akmens.

*

Vieną kartą keliu važiavo žmogus ir užkliuvo už akmens, kuris tada gulėjo prie pat kelio. Sulūžo žmogaus ratai. Tada jis supykęs pasakė:

— Kad tave velnias nuneštų!

Rytojaus dieną žmonės rado tą akmenį į šalį nuvilktą. Matėsi, kad jis buvo vilktas: išraustas didelis griovys, sustumtas kalnas žemių ir medžių šaknų. O ant akmens atsirado užnertų grandinių žymė. Mat velnias akmenį vilko nuo kelio, užnėręs ant jo grandines.

*

Velnias atėjo pasipiršti Komaro dukteriai. Ji paprašė, kad velnias jai atvilktų tą akmenį, kuris dabar guli Valatkonių miške. Velnias jį vilko vilko, bet negalėjo atvilkti iki galo, patruko. Tas akmuo didelį griovį išrausė. Tenai net žolė neauga!