Kiškių sukilimas

Poema kiškių draugams

PILKIS ILGAAUSIS

Pilkis Ilgaausis

Klausės, klausės, klausės...

Kažkas — pokši

Jis — kad šoks

Ir j mišką — lapatai.

Paskui šunys: ai ai ail

Per laukus, pakrūme

Keberiokšt per pylimą.

Kabaldai per griovį

ir į miško gilumą

Movė ir numovė.

Pilkio Ilgaausio

Ten nebesugausi...

Šunys baisiai skalija,

Nes pavyt negali jie.

KIŠKIŲ ŠEIMYNĖLĖ

Kai ateina mėnesiena,

Kai aplinkui tyluma,

Kai šviesu miške kaip dieną,

Džiaugias kiškis su šeima.

Miško pratėgės pievelėj,

Tarp eglaičių ir kelmų,

žaidžia šiųmečiai kiškeliai,

Džiaugias, kad aplink ramu.

Tai už kupsto kur prigulę

Slapstos, dangstos nuo kitų,

Tai vėl — striuokt — ir virsta kūlio,

Tai vėl leidžias bėgt ratu...

O čia pat ir seniai tupi.

Niekas naktį jiems nerūpi:

Nėr čia šaulio nei skalikų,

Tik mėnulis vienas liko...

KIŠKIŲ GEGUŽINĖ

Oi, kokia linksmybė kilo!

Suaidėjo visas šilas...

Senajam pušyne —

Kiškių gegužinė.

Vienas groja, kitas šoka:

Šoka stirna su kiškioku,

šoka šernas su meška,

Ir ežiukas vargdieniukas

Irgi bando šokt kažką.

Zylė cypia, šarka gieda,

Šoka strazdas su pelėda,

O Strazdienė nusisukus

Leipsta iš pavydo...

Tik žvirbliukas vargdieniukas

Siurbia vienas midų.

Šoka paukščiai, šoka žvėrys,

Šoka ir kiškeliai,

Tik žvirbliukas pasigėręs

šokti nebegali.

ŽVĖRELIŲ DAINELĖ

Ir žvėreliai, ir paukšteliai,

Susibūrę į ratelį,

Traukia kiek kas gali,

šitokią dainelę:

Tu, kiškeli puikorėli,

Kur padėjai kepurėlę?

Oi, liūlia, stok, broleli,

Oi, liūlia, į ratelį.

Tu, lapute puikorėle,

Kas tau kailinius suvėlė?

Oi, liūlia, stok, sesele,

Oi, liūlia, j ratelį.

Tu, šarkele vargdienėle,

Kam kraipai taip uodegėlę?

Oi, liūlia, stok, sesele,

Oi, liūlia, į ratelį.

Tu, žvirbleli mylimiausias,

Ko tu stovi apsiblausęs?

Oi, liūlia, stok, broleli,

Oi, liūlia, j ratelį.