Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų

Labai seniai viename Persijos mieste gyveno du broliai, vardu Kasimas ir Ali Baba.

Kasimas vedė pačią, turėjusią didelę krautuvę ir gražų gabalą žemės, ir jis tapo turtingu ir žinomu mieste žmogum.

Ali Baba vedė pačią tokią pat vargšę, kaip jis pats, ir gyveno menkoj triobelėj. Visas jo turtas buvo trys asilai, su tais gabeno iš miško malkas į miestą ir stūmėsi šiaip taip.

Kartą Ali Baba nukeliavo į mišką, prisikirto malkų, kiek galėjo panešti jo asilai, tik galvą kilst — aukštai ore dulkių debesys slenka artyn į tą pusę! Įsižiūrėjęs geriau, pamatė pulką raitų vyrų, greitai jojančių į mišką.

Neabejodamas, kad čia kokie plėšikai, jis pametė savo asilus ir vienu akimirksniu įsliuogė į didelį šakotą medį. Iš čia, pasislėpęs už tankių lapų, jis galėjo matyti viską, kas darėsi.

Plėšikai prijojo tiesiai prie to medžio ir nušokinėjo nuo arklių. Ali Baba suskaitė — jų buvo lygiai keturios dešimtys. Kiekvienas pririšo savo arklį už pavadžio prie medžio. Paskui jie nukilojo nuo arklių tokius sunkius maišus, jog Ali Baba nei kiek neabejojo, kad tie maišai buvo pripilti aukso ir sidabro.

Plėšikų viršininkas su maišu ant pečių priėjo prie uolos šalia to medžio, kur buvo pasislėpęs Ali Baba, ir sušuko: „Sesamai, atsiverk!" Tuojau uolos durys atsivėrė. Viršininkas su savo visais vyrais įėjo į vidų, ir durys vėl užsivėrė. Ten jie užbuvo ilgokai. Tuo tarpu Ali Baba glūdėjo prisispaudęs prie medžio, drebėdamas iš baimės, kad kuris iš jų nepastebėtų jo ten tupint.

Pagaliau durys atsidarė, ir plėšikai pradėjo lįsti laukan. Kai visi buvo išlindę, viršininkas vėl sušuko: „Sesamai, užsiverk!" Durys vėl užsivėrė. Plėšikai atsirišo arklius ir nujojo savo keliu.

Ali Baba gerokai palaukė tam medy, kol raitelių nebebuvo daugiau matyti ir girdėti. Paskui atsargiai nulipo žemėn, dairydamasis į visas puses, priėjo prie tos uolos ir ištarė žodžius, kur buvo girdėjęs iš plėšikų viršininko: „Sesamai, atsiverk!" Durys tuojau atsivėrė, ir jis įėjo į vidų. Šviesa krito pro mažą langiuką, iškaltą uoloj iš viršaus. Visas vidus buvo užverstas brangių audimų ritiniais, šilkų skaromis ir margais patiesalais, o aukso ir sidabro tiesiog krūvos gulėjo. Tas baisus turtas buvo priplėštas per daugelį metų. Tik įėjo Ali Baba į vidų, durys pačios užsivėrė, bet jos vėl atsivėrė, kai jis ištarė tą stebuklingąjį žodį. Tada jis atsivedė savo asilus ir tiek apkrovė juos maišais su auksu, kiek jie galėjo panešti. Kad kas nepamatytų, ką jis gabena, maišus apdėjo žabais. Paskui sušuko: „Sesamai, užsiverk!" Durys užsivėrė, ir Ali Baba patraukė su savo asilais atgal keliu į miestą.

insert

Sugrįžęs namo, sunešė maišus į pirkią, užsikišo duris ir papylė auksą žemėj. Išvydusi tokį turtą ir išgirdusi istoriją apie keturiasdešimt plėšikų, pati begal apsidžiaugė ir šoko skaityti auksą, dėdama vieną pinigą prie kito.

—      Mesk tą darbą,— tarė Ali Baba: — tu niekados taip nesuskaitysi tų pinigų! Aš iškasiu duobę, ir juos paslėpsime, baisu taip aikštėj laikyti.

—      Tiesą kalbi, vyreli,— atsakė pati,— bet man rūpi žinoti, kiek čia turim dabar pinigų. Kol tu kasi duobę, aš lėksiu pasiskolinsiu saiką, ir sužinosime.

Nieko nelaukdama, ji nubėgo pas vyro brolį Kasimą, gyvenusį netoli nuo jų. Kasimo nerado namie, paprašė jo pačios paskolinti saiką trumpai.

—     Gerai, kiek tik nori! — tarė Kasimo pati.

Ji išėjo paieškoti saiko, bet jai parūpo, kokius javus gali seikėti toks suskis Ali Baba. Ji truputi padegutavo saiko apačią, galvodama, kad seikėjant prilips tų javų koks grūdelis.

Ali Babos pati sugrįžo namo, pastatė saiką žemėj, kur buvo prisibarstę pinigų, ir ėmė seikėti auksą. Pabaigus seikėt, Ali Baba iškasė duobę, ir kol jis slėpė pinigus, jo pati parnešė paskolintą saiką atgal, nepastebėjusi, kad vienas auksinis pinigėlis buvo prilipęs prie degutuoto dugno.

Parneštą saiką Kasimo pati tuojau apžiūrėjo ir nemaža nustebo, radusi apačioj prilipusį auksinį pinigą.

—      Kas čia gali būti? — kraipė ji galvą.— Ali Baba žarsto auksą su saiku! Iš kur jis tiek gavo?

Kai sugrįžo vyras, ji ėmė kalbėti:

—      Kasimai, tu laikai save turtingu, bet Ali Baba daug turtingesnis už tave. Jis neskaito savo pinigus, kaip tu darai, bet pilsto su saiku! — Ir parodė auksinį pinigą, rastą prilipus prie saiko apačios.

Kasimas ne tiktai nesidžiaugė brolio laime, bet iš pavydo negalėjo per visą naktį akių sumerkti. Kitą rytą dar prieš saulės tekėjimą nuėjo pas brolį, parodo jam auksinį pinigą, gautą iš pačios, ir sako:

—      Ali Baba, tu dedies neturtingas, o, žiūrėk, pinigus pilstai su saiku! Sakyk, kiek turi tokių pinigų, kur buvo prilipęs prie vakar paskolinto saiko apačios?

Iš tų žodžių Ali Baba suprato, kad Kasimas ir jo pati bus suuodę apie jo rastus pinigus, todėl, nieko neslėpdamas, jis apsakė broliui, kaip netikėtai užtikęs plėšikų landynę ir kur yra ta landynė. Paskui tarė:

—      Aš noriu tą lobį su tavim broliškai pasidalinti.

—      Žinomas daiktas,— atsakė pasipūtęs Kasimas,— kitaip tuoj nueičiau ir pasakyčiau apie tai policijai.

insert

Ali Baba pasakė net žodžius, kuriuos reikia ištarti, norint, kad atsidarytų ir užsidarytų uolos durys. Kasimas daugiau nieko nebeklausinėjo brolio, bet sau nusprendė vienas pagriebti visą lobį. Kitą dieną dar prieš auštant išsiruošė į kelionę su dešimčia mulų. Netrukus rado tą medį ir uolą, kur jam buvo sakęs Ali Baba.

Priėjęs prie uolos, sušuko: „Sesamai, atsiverk!" — ir durys bematant atsidarė. Jam įėjus į vidų, durys vėl užsidarė. Mato godusis Kasimas — krūvos visokios gėrybės, visur žiba, visur gražu, o auksas tiesiog varva! Nieko nelaukdamas, prisipylė maišus aukso, užsidėjo ant pečių, kiek galėjo pakelti, jau eis laukan, tik iš to didelio džiaugsmo pamiršo žodį, kurį turėjo ištarti, kad atsidarytų durys, Vietoj „Sesamai, atsiverk!" jis sušuko: „Mieži, atsiverk!" — bet durys neklausė. Jis išminėjo paskui visų javų vardus, kuriuos tik žinojo, bet durys nei krust iš vietos. Visas išsigandęs, nutėškė žemėn maišus su auksu ir kaip koks beprotis ėmė lakstyti iš vieno urvo galo į kitą.

Apie pietus sugrįžo plėšikai prie savo landynės ir labai nustebo, pamatę tenai stovint dešimt mulų. Pasibaidę nuo tokios daugybės raitelių, mulai visi išlakstė po mišką. Tada viršininkas su savo vyrais nusėdo nuo balnų ir, paėmę kardus į rankas, priėjo prie durų. Viršininkas tarė: „Sesamai, atsiverk!" — ir durys ėmė vertis,

Tik jos prasivėrė kiek, Kasimas, kuris iš arklių trinksėjimo buvo supratęs atjojus plėšikus, šoko laukan kaip tik gali, manydamas pasprukti, iš to smarkumo net parmušė viršininką žemėn. Bet vargšas negalėjo pabėgti, kiti plėšikai bematant jį užkapojo su kardais.

Suėję į vidų, plėšikai rado prie durų Kasimo paliktus maišus su pinigais, bet negalėjo suprasti, kaip jis galėjo čia patekti.

Kasimo kūną jie perkirto išilgai per pusę, vieną pusę prikalė prie vienos durų staktos, kitą — prie kitos, kad niekas kitas daugiau nedrįstų kelti čia kojos. Tai padarę, jie sėdo ant savo arklių ir nujojo, kur jiems reikėjo.

Nesulaukusi vyro lig vakaro, pati labai susirūpino, nubėgo pas Ali Babą ir sako:

— Brolyti, Kasimas anksti rytą išjojo su mulais į mišką ir dar negrįžo. Aš bijau, kad nebūtų atsitikusi kokia jam nelaimė.

Ali Baba nebuvo toks žmogus, kad reikėtų daug prašyti. Kitą rytą jis susitaisė visus tris savo asilus ir iškeliavo į mišką ieškoti Kasimo. Prisiartinęs prie uolos, jis nustebo, pamatęs kruviną žemę. Durys tuojau atsidarė, kai jis pasakė: „Sesamai, atsiverk!" Siaubas jį paėmė, kada, įžengęs į vidų, paregėjo prie staktų kabantį per pusę perkirstą savo brolį.

insert

Nieko negaišdamas, jis nukabino jį nuo staktų, suvyniojo su ten rasta skara, uždėjo ant vieno asilo ir apklojo šakomis, kad nebūtų matyti. Ant kitų dviejų asilų užmetė maišus su auksu ir vienodai apdėjo žabais. Paskui paliepė durims vėl užsidaryti.

Palaukęs miške, kol visai sutemo, sugrįžo jis į miestą niekieno nepastebėtas. Namie apsakė savo pačiai visą atsitikimą ir jai paliko du asilus, kad nuimtų nuo jų maišus su auksu, o trečią su Kasimo kūnu nusivedė pas brolienę.

Ali Baba atsargiai pasibeldė, vartus atkėlė gudri ir apsukri vergė Mardžana. Kieme nukėlė jis numirėlio kūną nuo asilo ir tarė:

—    Mardžana, tavo šeimininką nužudė plėšikai. Žiūrėk, kad niekam neišsiplepėtum! Mes turim jį palaidoti, lyg būtų pats numiręs. Dabar pašauk savo šeimininkę.

Šeimininkė atėjo, ir Ali Baba jai pasakė visą tiesą.

—    Broliene,— ramino jis ją,— neraudok, tas nieko nepadės! Atsimink, niekas neturi žinoti, kad jis žuvo nuo plėšikų. Nesirūpink savo pragyvenimu, mano namuose visados rasi pastogę.

Vargšė našlė nematė kito kelio, kaip sutikti su tuo. Nusišluostė ašaras ir padėkojo Ali Babai už jo gerą širdį.

Gudrioji Mardžana tuojau sumetė, ką reikia daryti. Dar tą patį vakarą aplakstė visus kaimynus ir pranešė, kad jos šeimininkas iš kelionės labai apsirgęs, dabar gulintis be žado ir vargiai bepagysiantis. Paskui nubėgo į vaistinę ir paprašė lašų silpnam ligoniui. Duodamas lašus, vaistininkas paklausė, kas apsirgęs jų namuose.

—    Oi! — atsakė sunkiai atsidususi Mardžana,— tai pats mano šeimininkas Kasimas! Nieko vargšas nebevalgo ir nebekalba.

Visi matė Ali Babą ir jo pačią daug kartų per dieną lekiant į Kasimo namus, todėl kiekvienas, išgirdęs jo pačios ir Mardžanos griaudu verksmą, tuojau suprato, kas mirė.

Anksti kitą rytą, apsidengusi veidą šydu, Mardžana nuėjo pas kurpių, vardu Mustafą, gyvenusį toliau. Pirmiausia ji pasakė jam labą dieną ir, įspaudusi į delną auksinį pinigą, tarė:

—    Mustafai, prašom imti savo prietaisus ir eiti kartu su manim. Tik einant viena gatve leisk užrišti savo akis.

Mustafas papurtė galvą ir atsakė:

—    Negaliu, bijau, kad čia nebūtų koks piktas darbas!

Bet, įbrukusi į ranką kitą auksinį, Mardžana jį nuramino:

—    Nebus jokio pikto darbo. Eik su manim, nebijok nieko.

Mustafas atsikėlė ir išėjo su Mardžana. Pasiekus tą gatvę, ji su skarele užrišo jam akis ir privedė prie Kasimo namų. Atrišo vėl akis įėjus į kambarj, kur gulėjo numirėlio kūnas. Tada ji tarė:

— Mustafai, aš tave čia atvedžiau, kad susiūtum šito perkirsto negyvėlio kūną. Negaišk, o kai baigsi darbą, gausi dar vieną auksinį.

insert

Kai Mustafas baigė darbą, Mardžana davė jam dar trečią auksinį, paskui vėl užrišo akis, išvedė iš kambario ir palydėjo ligi tos vietos, kur pirmiau buvo užrišusi skarelę. Tuo būdu pašarvotas Kasimo kūnas buvo tą pačią dieną palaidotas.

Kūną į kapus lydėjo Ali Baba ir Mardžana, o jo pati pasiliko namie ir visą laiką raudodama dejavo. To krašto papročiu, raudoti ir dejuoti jai padėjo susirinkusios į jos namus visos kaimynės. Nuo ko mirė Kasimas, niekas nei sapnuoti nesapnavo.

Kai sugrįžo tie keturiasdešimt plėšikų į savo landynę, neberado Kasimo kūno ir kartu daugybės aukso.

— Mes susekti,—tarė jų viršininkas,— ir tikrai žūsime, jei nebūsime atsargesni. Vienas dalykas aiškus, kad tas mūsų užmuštas nenaudėlis tikrai mokėjo atsidaryti duris. Bet jo būta ne vieno. Turi būti ir kitas. Užmušėm vieną, neištruks ir kitas. Vienas iš jūsų eikit į miestą be ginklo, apsidaręs pirkliu, ir sužinokit vardą ir kur gyveno tas užmuštasis.

Plėšikas, sutikęs atlikti tą darbą, persitaisė taip, jog niekas negalėjo jo pažinti. Iškeliavo dar naktį ir pasiekė miestą auštant. Viskas dar buvo uždarinėta, tiktai kurpius Mustafas, išsinešęs kėdę, sėdėjo prie savo pirkelės durų. Jis laikė rankoj ylą, norėdamas jau pradėti darbą. Plėšikas prisiartino ir pasveikinęs tarė:

—      Bičiuli, taip anksti pradedi darbą! Šiuo metu dar nelabai regėti siūti.

—      Matyti, tu nepažįsti manęs,— atsakė kurpius.— Tegu aš senas, bet akis turiu geras. Taip nekalbėtum, jei žinotum, kad aš labai neseniai susiuvau negyvą kūną tokioj vietoj, kur nebuvo šviesiau kaip dabar.

Plėšikas labai apsidžiaugė greitai radęs žmogų, galėjusį jam apie tą jo reikalą ką papasakoti.

—      Negyvą kūną? — klausė jis, dėdamasis labai nustebęs.— Kam reikia siūti negyvam kūną?

—      O!—atsiliepė Mustafas,— tu nori, kad aš tau viską pasakyčiau. To niekados nesulauksi!

Išgirdęs tuos žodžius, plėšikas išsiėmė iš kišenės auksinį pinigą, įdėjo į ranką Mustafui ir tarė:

—      Man nerūpi jokia paslaptis. Aš prašyčiau tik paėjėti truputį su manim ir parodyti namus, kur tu siuvai negyvą kūną.

—      Negaliu,— atsakė Mustafas,— ir pasakysiu kodėl. Kai aš buvau nuėjęs prie vienos gatvės, man užrišo ten akis ir tada nuvedė į tuos namus. Kai baigiau darbą, mane palydėjo tuo pačiu keliu taip pat užrišus akis.

insert

—      Bet,— sakė plėšikas,— tu turi atsiminti kelią, kuriuo ėjai užrištom akim. Dabar eik su manim, aš tau vėl užrišiu akis, mes eisim kartu ta pačia gatve ir tais pačiais pasisukimais. Eik, štai dar kitas tau auksinis!

Prieš du auksinius kurpius negalėjo atsispirti.

—      Nemoku,— tarė jis,— gerai atsiminti kelią, kur mane vedė, bet jei tu taip labai nori, aš neatsisakau padėti. Eidamas tada su užrištom akim, aš visą kelią skaičiau žingsnius.

Pasakęs tuos žodžius, Mustafas atsikėlė nuo kėdės ir nuėjo su plėšiku lig tos vietos, kur Mardžana buvo užrišusi jam akis. Čia plėšikas, paėmęs skarelę, vėl užrišo kurpiui akis ir ėjo kartu, laikydamas jį už rankos. Eidamas kurpius dabar vėl skaitė žingsnius. Kai suskaitė tiek žingsnių, kiek buvo aną kartą, jis tuojau tam daikte sustojo.

Pasirodo, kurpius neapsirikęs atitiko tuos namus, kur pirmiau priderėjo Kasimui, o dabar gyveno Ali Baba. Prieš nurišdamas jam akis, plėšikas užrašė ant durų su kreida ženklą. Nurišęs jis klausė kurpiaus, kam pridera tie namai. Mustafas atsakė, kad jis gyvenantis kitoje miesto dalyje ir visai nežinantis, kieno jie. Matydamas nieko daugiau nesužinosiantis iš Mustafo, plėšikas padėkojo už sutrukdymą ir liepė grįžti prie savo pirkelės, o pats tiesiai nudrožė į mišką.

Netrukus Mardžana turėjo kažkokį reikalą išeiti į gatvę ir pastebėjo parašytą ženklą ant Ali Babos namų durų.

— Ką tas ženklai reiškia? — galvojo ji.— Ar kokį piktą sumanymą prieš mano šeimininką, ar tik norėjimą pajuokuoti? Dėl visko reikalingas atsargumas, kad neatsitiktų kas negeras.

Sulig tais žodžiais ji susirado kąsnelį kreidos ir parašė lygiai tokius pat ženklus iš abiejų savo namų pusių ant daugelio kaimynų durų. Tai padariusi, nieko nesakė nei šeimininkui, nei šeimininkei.

Tuo tarpu tas plėšikas atvyko į mišką ir apsakė, kaip jam pasisekusi kelionė. Visi kiti džiaugėsi tuo pasisekimu, o jų viršininkas, pagyręs jį už gudrumą, tarė:

- Draugai, mes neturime gaišti. Imam ginklus ir tuojau keliaujam! Į miestą eikim išsiskirstę, į krūvą susirinkim, kai reiks pulti kreida paženklintus namus.

Taip plėšikai suėjo į miestą be mažiausio įtarimo, pasiskirstę po du ar tris vyrus. Tas plėšikas, kuris buvo rytą mieste, ėjo su pačiu viršininku gatve, kur stovėjo paženklinti Ali Babos namai. Kai jie priėjo pirmutinius Mardžanos paženklintus namus, plėšikas parodė juos, sakydamas, kad jau tie. Bet kai jie pažengė dar kelis žingsnius, viršininkas pamatė kitas taip pat paženklintas duris. Toliau jie rado dar ketverias ar penkerias duris su tais pačiais ženklais. Dabar tas plėšikas vadovas nebežinojo, ką daugiau sakyti.

insert

Labai įtūžęs, viršininkas liepė pirmam savo patiktam vyrui pranešti kitiems, kad jie be reikalo sugaišę laiką ir visi grįžtų į mišką.

Sugrįžus į mišką, viršininkas iš pykčio už suvedžiojimą liepė tam plėšikui nukirsti galvą, ir draugai bematant nukirto.

Rytojaus dieną kitas plėšikas nukeliavo į miestą, susiieškojo tą kurpių, ir tas vėl nuvedė jį prie Ali Babos namų, kurių duris šį kartą paženklino raudona kreida. Bet netrukus Mardžana išėjusi pamatė tą ženklą ir tuojau tokiais pat ženklais išrašė visų kaimynų duris.

Sugrįžęs pas savuosius, tas plėšikas pasigyrė savo gudriu padarymu, ir viršininkas ir visi kiti su tokiu pat atsargumu nuslinko į miestą. Viršininkas su vadovu nuėjo į gatvę, kur gyveno Ali Baba, bet atsitiko tas pat, kaip aną kartą.

Tokiu būdu nieko nepešę, jie gavo grįžti atgal į mišką, kur antram plėšikui irgi buvo nukirsta galva.

Kitą dieną nukeliavo į miestą pats viršininkas ir su Mustafo pagelba rado Ali Babos namus. Bet jis su jokiais ženklinimais negaišo laiko. Praėjęs kelis kartus pro šalį, jis gerai įsižiūrėjo tuos namus.

Sugrįžęs į mišką, jis džiaugėsi plėšikams dabar tikrai radęs tuos namus ir liepė jiems taip daryti, kaip jis turėjo sugalvojęs.

Pirmiausia jis nusiuntė juos į gretimus miestelius ir sodžius, kad pripirktų devyniolika mulų ir trisdešimt aštuonias odines statines alyvai gabenti. Viena statinė turi būti pilna alyvos, o kitos tuščios.

Po dviejų ar trijų dienų plėšikai sugrįžo, tada viršininkas į kiekvieną statinę įtupdė po ginkluotų vyrą ir užvožė dangčius. Tokiu būdu visos statinės rodėsi pilnos alyvos. Kad sunkiau būtų pažinti, dar iš viršaus jas aplašino alyva.

Uždėjęs kiekvienam mului po dvi statines, viršininkas su pirklio drabužiais iškeliavo į miestą. Kol nusivarė, jau buvo nusileidusi saulė, ir tiesiai pasuko prie Ali Babos namų. Ali Baba sėdėjo lauke prie savo durų, gėrėdamasis vėsiu vakaro oru. Sustabdęs mulus, gražiai pasveikino šeimininką ir tarė:

—      Geras žmogau, aš iš tolo atkeliavau su alyva, rytoj noriu turguj parduoti. Nežinau, kur gauti nakvynę. Jei labai nekliūčiau, gal priglaustum per naktį po savo stogu?

Nors Ali Baba buvo matęs miške tą žmogų ir girdėjęs jo balsą, bet dabar nei pagalvoti negalėjo, kad čia būtų pirkliu apsimetęs tas pats keturių dešimčių plėšikų viršininkas.

— Labai prašom,— atsakė jis:—vietos ganės.

Tada pasišaukė jis vergą, liepė nuvesti mulus į tvartą ir pašerti šienu ir avižomis. Paskui nuėjo į virtuvę pasakyti Mardžanai, kad pataisytų svečiui vakarienę ir paklotų atskiram kambary.

insert

Kai Ali Baba kalbėjosi virtuvėj su Mardžana, plėšikų viršininkas nuėjo į kiemą, prasimetęs reikalą pažiūrėti, kaip jo mulai stovi tvarte.

Priminęs Mardžanai rūpintis, kad svečiui nieko netrūktų, eidamas gulti, šeimininkas tarė:

—      Rytoj rytą aš einu į pirtį, paieškok baltus skalbinius ir pataisyk man užkąsti, kai sugrįšiu nusimaudęs.

O plėšikų viršininkas buvo išėjęs į kiemą pasakyti, ką jo vyrai turės naktį daryti. Pradėjęs nuo pirmos statinės, apėjo jas visas kuždėdamas:

— Kai aš mesiu iš savo kambario akmeniuką, tuojau prarėžkit su peiliu savo statines nuo viršaus ligi dugno.

Davęs tą įsakymą saviesiems, jis sugrįžo iš kiemo, pavalgė vakarienę ir nuėjo gulti į jam paskirtą kambarį. Kad nebūtų kokio įtarimo, jis tuojau užgesino žiburį ir atsigulė nenusitaisęs, manydamas truputį numigus atsikelti.

Mardžana nepamiršo, ką buvo liepęs Ali Baba. Pirmiausia ji paieškojo jam skalbinius ir padavė nunešti vienai vergei, dar buvusiai neatsigulus. Paskui ji užkaitė puodą virti sriubą, bet graibant putas užgeso lempa. Namie nebebuvo daugiau alyvos, ir ji neturėjo žvakių. Todėl ji išlėkė į kiemą pasiimti kiek alyvos iš kurios nors statinės.

Prisiartinus jai prie pirmos statinės, viduj tupėjęs plėšikas pakuždom pratarė: „Ar jau metas?"

Nors jis sakė labai patyliukais, bet Mardžana užgirdo. Kita vergė butų pakėlusi baisų triukšmą, radusi statinėj vietoj alyvos žmogų. Bet Mardžana, padariusi balsą tokį, kaip viršininko, atsakė: „Dar ne!" Ji prisiartino prie kitos statinės ir išgirdo tokį pat klausimą. Taip ji apsuko aplink visas statines, atsakinėdama tais pačiais žodžiais į tą patį klausimą, kol priėjo prie paskutinės, buvusios su alyva.

Mardžana dabar aiškiai pamatė, kad jos šeimininkas vietoj nakvynės alyvos pirkliui davė prieglaudą trisdešimt aštuoniems plėšikams. Nieko nelaukus, ji prisisėmė indą alyvos iš paskutinės statinės ir sugrįžo į virtuvę. Prisipylusi lempą ir uždegusi žiburį, ji paėmė didelį imbriką, vėl nuėjo į kiemą ir atsinešė pilną alyvos iš tos statinės. Uždėjusi daugiau malkų, ji padarė didelę ugnį ir užkaitė tą imbriką. Kai alyva užvirė, ji išsinešė su visu imbriku į kiemą ir ėmė pilti į kiekvieną statinę, nuo pirmutinės iki paskutinės, ir tuo būdu užplikė visus žmogžudžius.

Tai atlikusi be kokio triukšmo, ji sugrįžo į virtuvę ir užsidarė duris. Paskui užpūtė žiburį, atsisėdo prie lango ir ėmė žiūrėti, kas toliau bus.

Dar neišlaukė ji ketvirčio gal valandos, atbudo plėšikų viršininkas. Jis atsikėlė, prasivėrė langą ir pažvelgė į orą. Visur buvo tamsu ir tylu. Norėdamas duoti ženklą, jis metė keletą akmenėlių, ir tie, pataikę į statines, tekštelėjo. Jis pasiklausė, bet nieko nebuvo girdėti. Nesulaukdamas atsiliepimo, jis ėmė nerimauti ir metė vėl akmenėlius. Akmenėliai susidavė į statines, bet niekas nekrutėjo, ir jis negalėjo suprasti, kas čia atsitiko. Baisiai susirūpinęs, su didžiausiu atsargumu nušliaužė jis į kiemą. Priėjo prie pirmos statinės, norėdamas paklausti, ar užmigęs tas plėšikas, kur buvo joj pasislėpęs, bet pasilenkęs užuodė alyvos svilėsius. Paskui priėjo prie antros, toliau prie kitų statinių ir pamatė, kad visi jo vyrai buvo negyvi. Begal išsigandęs, šoko jis per vartus ir pabėgo.

insert

Matydama, kad viskas nurimo ir plėšikų viršininkas nebegrįžta, Mardžana labai džiaugėsi geru savo sumanymo pavykimu. Smagi ji nuėjo į savo kambarį ir netrukus kietai užmigo.

Ali Baba su savo vergu nuėjo į pirtį prieš pusrytį. Jis visai nežinojo, kas atsitiko jo namuose naktį miegant. Sugrįžęs iš pirties, nemaža stebėjosi, matydamas alyvos statines tebestovint kieme. Jis klausė Mardžanos, kodėl alyvos pirklys dar nenusigabeno į turgų.

—      Tegu viešpats saugoja jus visus nuo nelaimės! — tarė Mardžana.— Jei nori sužinoti priežastį, prašom kiek paeiti kartu su manim.

Ali Baba nusekė Mardžaną. Ta privedė šeimininką prie pirmos statinės ir liepė pažiūrėti, kokia joj alyva. Pamatęs statinėj žmogų, jis atšoko atgal ir iš nustebimo balsu suriko.

—      Prašom nebijoti.— tarė ji: — šitas žudikas nebedarys niekam nieko pikto. Jis norėjo daryti, bet dabar jau nieko daugiau nebelies.

—      Mardžana,— sušuko jis,— ką tas viskas reiškia?

Tuoj išaiškinsiu,— atsakė Mardžana,— bet reikia saugotis, kad ką nesužinotų kaimynai. Labai svarbu tą reikalą laikyti didžiausioj paslapty. O dabar prašom pažvelgti į kitas statines.

Ali Baba ėmė žiūrėti visas kitas statines, bežiūrėdamas priėjo prie paskutinės, buvusios su alyva, tik tos alyvos dabar ten bebuvo maža likę. Galop jis tarė:

—      Kurgi pasidėjo tas pirklys?

—      Tas pirklys,— nusijuokė Mardžana,— ne geresnis pirklys už mane. Apsakiusi istoriją apie ženklus ant savo namų durų ir tokių pat ženklų rašymą ant kaimynų durų, ji baigė šiais žodžiais:

—      Matote, kad tie plėšikai norėjo jus nužudyti. Dabar jų beliko trys, vis tiek reikia saugotis, kol neliks nei vieno.

Reikšdamas savo dėkingumą, Ali Baba tarė:

—      Už mano gyvybės išgelbėjimą aš noriu atsilyginti dar prieš savo mirtį. Nuo šios valandos tau dovanoju laisvę, o toliau padarysiu dar daugiau.

Tuo tarpu keturių dešimčių plėšikų viršininkas parbėgo į mišką baisiai įsiutęs ir nusprendė pats vienas atkeršyti Ali Babai.

Kitą rytą jis pakilo labai anksti, apsivilko pirklio drabužiais ir sugrįžo į miestą. Jis nusisamdė krautuvę ir prisigabeno gelumbių ir kitų brangių prekių parduoti. Ta jo krautuvė buvo priešais krautuvą, kuri pirma priklausė Kasimui ir kurioj dabar prekiavo Ali Babos sūnus.

Plėšikų viršininkas greit susidraugavo su Ali Babos sūnum. Tas sūnus buvo jaunas ir geros širdies berniokas. Plėšikas dažnai vaišino jaunikaitį ir davinėjo jam visokias dovanas. Sužinojęs tai, Ali Baba nenorėjo likti skolingas pirkliui už jo gerumą. Jis neturėjo mažiausio įtarimo, kad tas vadinamasis pirklys būtų buvęs plėšikų viršininkas. Taip vieną dieną prašė jo padaryti jam garbę ir ateiti pavakarieniauti į jo namus.

insert

—- Aš jums didžiai dėkingas už jūsų malonumą,— atsakė tas,— bet prašom dovanoti man, kad negalėsiu ateiti. Aš nevalgau nieko, kas yra pagaminta su druska.

Jei tik ta priežastis,—tarė Ali Baba,—tai niekas nekliudo jums ateiti vakarieniauti su manim. Duona mano namuose kepama be jokios druskos, ir aš prižadu, kad ir kiti valgiai jums bus pataisyti be druskos.

Ali Baba nuėjo į virtuvę ir pasakė Mardžanai, kad nedėtų druskos į valgymą šios dienos svečiui per vakarienę. Nustebinta tokiu reikalavimu, Mardžana paklausė:

—      Kas tas žmogus, kur negali valgyti druskos? Juk vakarienė be druskos bus visai niekai.

—      Tik nepyk,—atsakė Ali Baba.—Jis geras žmogus, ir aš noriu, kad

taip padarytum.

Mardžana nusileido, bet jai parūpo pamatyti žmogų, nevalgantį druskos. Pažvelgusi į svečią, ji tuojau pažino, kad čia buvo tas plėšikų viršininkas, nors ir persivilkęs. Dar ji pamatė, kad jis turėjo durklą, paslėptą po savo skvernu.

—      Visai nesistebiu,— tarė ji sau,— kad tas niekšas nenori valgyti druskos su mano šeimininku. Jis yra pikčiausias jo priešas, tiktai tyko jį nužudyti, bet jam tai nepavyks!

Pasibaigus vakarienei, plėšikų viršininkas galvojo, kad dabar atėjęs metas atkeršyti Ali Babai. Bet Mardžana sukliudė jam tą piktą darbą padaryti. Ji persivilko šokėja, susijuosė žibančiu auksais išsiuvinėtu diržu, prie kurio prisegtas buvo durklas. Jos veidą slėpė brangus šydas. Taip išsipuošusi ji ėmė šokti, jos šokimas visiems labai tiko. Bešokdama išsitraukė ji durklą ir vėrė tiesiog į širdį plėšikui. Ali Baba ir jo sūnus apstulbo iš išgąsčio.

—      Nenaudėle tu!— sušuko Ali Baba.— Ką tu padarei? Tu pražudei mane ir mano artimuosius!

—      Taip darydama,— atsakė Mardžana,— aš ne pražudžiau, bet išgelbėjau jus!

Sakydama tuos žodžius, ji atvertė plėšiko drabužį ir parodė paslėptą po skvernu durklą.

—      Prašom gerai įsižiūrėti,— tarė ji,— ir pamatysite, kad tas apsimetėlis yra niekas kitas, kaip keturių dešimčių plėšikų viršininkas! Dabar suprantate, kodėl pagal mūsų krašto draugiškumo paprotį jis nenorėjo valgyti druskos kartu su jumis?

Ali Baba mato, kad Mardžana jam išgelbėjo gyvybę antrą kartą.

—      Mardžana,— tarė jis iškilmingu balsu,— andai aš tau dovanojau laisvę ir pažadėjau kita proga dar daugiau ką gero padaryti. Ta proga šiandien atėjo, ir aš atiduodu tave savo sūnui už pačią, o man būk už dukterį!

insert

Po kelių dienų Ali Babos sūnus ir Mardžana linksmai atšoko vestuves. Po vestuvių Ali Baba vėl nukeliavo į mišką pas plėšikų landynę.

Priėjęs prie durų, ištarė: „Sesamai, atsiverk!" Bematant durys atsivėrė ir jis įžengė į vidų. Pasirodė, jog nieko daugiau čia nebūta nuo to laiko, kai apsimetęs pirkliu plėšikas buvo atidaręs savo krautuvę mieste. Vadinas, visi plėšikai ligi vieno buvo žuvę, ir likęs tiktai jis pats, kurs žinojo tuos paslėptus didžiausius turtus.

Ali Baba pamokė atidarinėti tas uolos duris ir savo sūnų. Nuo to laiko jie vartojo ten sukrautas gėrybes, kada kiek reikėjo, ir iki savo amžiaus galo gyveno turtingai ir laimingai.

5544 žodžiai (Skaitysite 31 min.)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU