Dvasinė amnezija

Įsivaizduokime milijonieriaus sūnų, kuris keliauja automobiliu po kalnus. Staiga automobilis nuslysta nuo kelio į gilų tarpeklį. Vaikinui pavyksta iššokti iš automobilio prieš šiam sprogstant.

Laimė, jaunuolis nukrinta ant smėlio ir lieka gyvas, tačiau nuo sutrenkimo praranda atmintį.

Vėliau jį suranda ir išgelbėja vietinės genties gyventojai. Jie duoda jam naują vardą ir priima į savo bendruomenę. Taigi buvęs princas dabar gyvena varganą medkirčio gyvenimą.

Tėvas milijonierius ieško sūnaus ir pagaliau jį suranda, tačiau šis neatpažįsta savo tėvo ir nė nemano grįžti namo. Tėvui tenka pasamdyti gydytoją, kuris šoko terapijos būdu mėgina sugrąžinti jaunuoliui atmintį. Nors toks gydymas ir labai nemalonus, tačiau galiausiai atmintis grįžta. Vaikinas drauge su tėvu parkeliauja namo ir toliau laimingai gyvena.

Lygiai taip pat ir mes esame mylimi Dievo vaikai. Dievo, kuris yra visų karalių Karalius, turtingiausias iš visų. Deja, nupuolėme iš savo tikrųjų namų — dvasinio pasaulio — į šį materialųjį pasaulį ir kenčiame dėl dvasinės amnezijos.

Nuo pat gimimo visuomenė mums nurodo, kas esame ir ką turime daryti: tu esi štai toks, tavo tikslas yra įgyti tam tikrą profesiją. Mes veikiame tarsi robotai — kovojame dėl apgailėtinų juslinių malonumų.

Krišna nužengia į šį pasaulį Pats arba pasiunčia Savo sūnus — pranašus arba atsidavusius tarnus, kad pakviestų mus atgal į amžiną ir palaimingą gyvenimą kartu su Juo. Tačiau mes nesugebame atpažinti savo Tėvo, o ką jau kalbėti apie grįžimą pas Jį.

Krišna yra besąlygiškai dosnus ir geranoriškas Tėvas, per daug mus mylintis, kad įsižeistų dėl atmetimo ir ignoravimo. Tačiau dėl mūsų nenoro suvokti savo tikrąją padėtį Jam tenka pasitelkti materialią gamtą, kad ji sukeltų mums šoko terapiją.

Šokas susideda iš trejopų kančių: adhyatmika klešos (mentalinio streso, kūno negalavimų ir t. t.), adhidaivika klešos (stichinių nelaimių, gamtos gaivalų keliamų kančių ir t. t.), adhibhautika klešos (ginčų, barnių, skyrybų ir t. t.) — ir keturių tipų materialiųjų problemų: senatvės, ligų, mirties ir gimimo iš naujo.

Krišna nenori, kad mes kentėtume, tačiau jei kančia reikalinga, kad išgytume, kaip ir bet kuris rūpestingas tėvas Jis leidžia mums laikinai patirti materialias kančias vardan mūsų amžino dvasinio išsigelbėjimo.

Šrila Prabhupada, mano dvasinis mokytojas, sakė: „Materialios būties kančios netiesiogiai mums primena, kad šiame pasaulyje mūsų tikslas — ne materija.“

Kaip? Nors šios kančios trikdo, jos verčia mąstančius žmones ieškoti Dievo išminties: studijuoti šventraščius, tokius kaip „Bhagavadgyta“, kreiptis į šventuosius mokytojus.

Jų skleidžiama šviesa gydo mūsų dvasinę amneziją ir nutiesia kelią, kuriuo kaip dieviški princai galime sugrįžti į savo dvasinius namus.