Grybai, grybai baravykai

Atėjo šiltas gražus ruduo. Neseniai nulijo ir miškas spindėjo lyg vaivorykštė.

Po lietaus grybai šoko iš samanų pasižiūrėti saulutės. O kaime vaikai susiruošė grybauti.

- Vaikai, grybai dygsta! - šaukė Petriukas. - Eikim visi grybauti!

Vaikai, pasigriebę pintines, nuskuodė į mišką.

- Ei, grybai, baravykai! - sušuko Baravykas-Pulkaunykas. - Vaikai ateina, slėpkitės, kur kas galit.

Tuojau baravykai pasislėpė, kur kuris sugebėjo. Vieni apsiklojo samanomis, kiti palindo po lapais.

- Ei, aš radau ūmėdėlę! - pasakė Jonukas. - Žiūrėkit, kokia graži.

- O aš lepšę. Mano dar gražesnė.

- Ne, ne. Gražiausias - raudonviršis, - tvirtino Onutė. - Pažiūrėkit, jei netikit.

- Ką jie čia šneka? - supyko Baravykas-Pulkaunykas. - Nėra gražesnių grybų už baravykus.

Ir išlindo baravykai iš po samanų, norėdami pasirodyti, kokie jie gražūs.

- Kiek daug dailių baravykų! - nudžiugo vaikai. - Rinkime tik juos!

Kai vaikai vakare grįžo namo, jų pintinės buvo prikrautos tik baravykų.

O miške likęs Baravykas-Pulkaunykas mojo vaikams ranka, kad ir rytoj ateitų grybauti.