Gužai

Vienam sodžiuje ant galinės trobos stogo buvo gužų lizdas. Gužienė tupėjo lizde su savo keturiais vaikais, tie kaišiojo iš lizdo savo galvas su smailiais juodais snapais — snapai dar nebuvo paraudoniję. Netoli nuo jų ant paties stogo gūbrio stypsojo pasipūtęs senis gužas; vieną koją jis turėjo parietęs, kad ne taip būtų nuobodu stovėti sargyboj. Stovėjo lyg sustingęs, galėjai manyti, kad jis iš medžio išdrožtas.

— Tikrai nemaža garbės, kad prie mano pačios stovi sargybinis!— sakė jis sau.— Juk niekas nežino, kad aš jos vyras! Visi galvos, kad aš čia tik paskirtas eiti sargybą. O, tai labai svarbu!— Ir jis vis stovėjo ant vienos kojos.

Žemai prie kelio lakstė būrys vaikų. Pastebėję gužus, pirma vienas drąsesnis berniukas, o paskui ir visi kiti ėmė dainuoti senų gužų dainelę, bet jie dainavo tik tiek, kiek anas drąsuolis galėjo atsiminti:

Gužai, gužai, ilgakoji,

Ko tu pabaliais lakioji!

Skrisk namo vaikų žiūrėti,

Keturi jie išperėti!

Vieną vaiką mes nušausim,

Kitą akmeniu nukausim,

Trečią šakėms užbadysim,

O ketvirtą sudraskysim!

— Aure ką tie vaikai gieda!—tarė gužiukai.— Jie nori mus nušauti ir sudraskyti!

— Neklausykit, ką tie ištvirkėliai pliauškia!— atsakė gužienė.— Nieko pikto jums nebus!

Bet vaikai vis dainavo, rodydami pirštais į gužus. Tiktai vienas, vardu Jonelis, nenorėjo su jais dainuoti, sakydamas, kad negražu erzinti paukščius.

— Nežiūrėkit, ką jie ten vebla,— guodė gužienė.— Argi nematot, kaip ramiai stovi jūsų tėvas, ir dar ant vienos kojos!

— Vis dėlto baisu!— sakė gužiukai ir įtraukė galvas į lizdą.

Kitą dieną susirinkę, erzindami gužus, vaikai vėl dainavo:

Vieną vaiką mes nušausim,

Kitą akmeniu nukausim...

— Ar tikrai jie mus nušaus ir nukaus?—klausinėjo gužiukai motinos.

— Niekų kalba!—atsakė gužienė.— Jūs greitai pradėsite skraidyti, aš pati pamokysiu, ir tada mes nulėksime į pievas pas varles. Jos iš vandens mus sveikins „kva, kva", o mes jas gaudysim ir rysim. Bus labai gardu!

— O paskui kas bus?—klausė gužiukai.

— Paskui susirinks gužai iš viso krašto, ir prasidės rudens manevrai, tada reikės gerai skraidyti, tai labai svarbu: kas nemokės gerai skraidyti, tą generolas užkapos su savo ilgu snapu, todėl netingėkit ir pratinkitės prie skraidymo.

— O paskui mus nušaus, kaip jie gieda? Paklausyk, jie vėl pradeda tą giesmę!

— Nėr ko jų klausyti!—tarė gužienė.— Po didžiųjų manevrų mes išlėksimi į šiltus kraštus, labai toli iš čia, skrisim per kalnus ir miškus. Nulėksime į Egiptą, ten stovi trikampiai akmeniniai namai, jų viršūnės siekia debesius; tie namai vadinasi piramidės, o jos labai senos, nei vienas gužas nemena, kada jas statė. Dar ten teka didelė upė, ji plačiai išeina iš savo vagos, tada visas kraštas apsikloja dumblu. Braidai sau po tą dumblą ir ragauji varles!

— Oi!—sušuko visi gužiukai.

— Puikus ten gyvenimas! Nieko ten daugiau neveiksi, tik rysi visą dieną varles. Tuo laiku, kada mums ten bus taip gerai, čia šiame krašte nebeliks nei vieno žalio lapelio ant medžių, bus baisiai šalta, debesiai pavirs į mažus ledo gabalėlius ir ims kristi žemėn smulkiomis kruopelėmis.

Čia gandrienė, žinoma, turėjo galvoj sniegą, bet nemokėjo aiškiau nusakyti.

— O tie vaikagaliai irgi pavirs į ledą?—paklausė gužiukai.

— Ne, jie nevirs į ledą, bet jie turės lindėti tamsiose pirkiose, negalės nei nosies iškišti į orą, o jūs skraidysit visur šiltame krašte, ten švies skaisti saulė ir žydės visokie žolynai.

Praėjo nedaug laiko, gužiukai jau gerai paaugo, dabar jie galėjo gražiai stovėti lizde ir dairytis į visas puses. Tėvas kasdien jiems parnešdavo minkštų varlių, nedidelių žalčių ir kitų gardėsių. Labai būdavo smagu, kai jis jiems imdavo rodyti visokias savo gudrybes: užverčia galvą į užpakalį ir ima kalenti, paskui pasakoja visokias istorijas iš balos gyvenimo.

— Dabar skraidyti reikia mokytis!— pasakė kartą gužienė.

Ir visi keturi gužiukai turėjo lipti ant stogo gūbrio. Jie svyravo, sparnais mosavo ir vos vos nevirto žemėn.

— Žiūrėkite į mane!—liepė motina.— Taip turite laikyti galvą, taip turite statyti kojas! Viens, du! Viens, du! Turite išmokti skraidyti, be skraidymo negalėsite gyventi.— Ji pakilusi davė ratą aplink stogą, o gužiukai pasišokėję plumpt plumpt visi nukrito žemėn — jie buvo per sunkūs,

— Nenoriu skraidyti!—tarė vienas gužiukas ir sugrįžo į lizdą.— Visai neturiu noro skristi į šiltus kraštus!

— Vadinas, nori sušalti, atėjus žiemai? Nori, kad atlėktų vaikai, tave nušautų arba užmuštų? Gerai, tuoj pašauksiu juos!

— Nereikia!— atsiliepė gužiukas ir vėl užsikraustė ant gūbrio.

Trečią dieną gužiukai jau mokėjo kiek paskraidyti, ir jiems rodėsi, kad

jie galėtų aukštai ore laikytis ištiesę sparnus be mosavimo, kaip daro seniai gužai, bet vos tik pamėgino, tuoj visi stačia galva ėmė virsti žemyn, ir jie vėl turėjo suplasnoti sparnais, kad puldami neužsimuštų. Tuo metu vėl iš kažkur išlindo tie padaužos vaikai ir užtraukė savo dainelę:

Gužai, gužai, ilgokoji,

Ko tu pabaliais lakioji!

— Ar nereikėtų mums nusileisti ir iškapoti tiems vaikpalaikiams akis?— paklausė gužiukai.

— Neprasidėkite su jais!— atsakė motina.— Geriau klausykite manęs, bus svarbesnis daiktas. Viens, du, trys — skriskim į dešinę! Viens, du, trys — į kairę, aplink kaminą! Taip, puikiai pavyko! Paskutinis sparnų suplansnojimas buvo labai gražus ir taisyklingas, už tai rytoj jus veduosi kartu į balą. Suskrenda ten daug gužų šeimynų su vaikais, žiūrėkite, kad jūs pasirodytumėt geriausi. Laikykitės tiesiai, elkitės gražiai, kad visi jus girtų ir gerbtų.

— Argi negalėtumėm atsikeršyti tiems varvanosiams už erzinimus?— klausė vis gužiukai.

— Tegu erzinasi, kaip nori. Užtat jūs iškilsite lig debesių, nuskrisite į piramidžių šalį, o jie tuo tarpu stipte stips, neregės nei vieno žalio lapelio, nei vieno saldaus obuoliuko!

— Vis tiek mes jiems nedovanosim!—kuždėjosi tarp savęs gužiukai, o paskui vėl pratinosi skraidyti.

Iš visų vaikų pasirodė pikčiausias tas berniukas, kur pirmas pradėjo dainuoti. Jis buvo dar mažas, neturėjo daugiau kaip šešerius metus, nors jauni gužiukai galvojo, kad jam gali būti per šimtą metų, nes buvo didesnis už jų tėvą ir motiną — o iš kur jie galėjo žinoti apie žmonių vaikų ir užaugusių amžių? Vadinas, norėjo atsikeršyti tam berniukui, kad pirmas pradėjo dainuoti ir nesiliovė dainavęs. Gužiukai labai niršo ant jo ir, kuo didesni augo, tuo nekantresni darėsi. Galop motina prižadėjo leisti jiems atsikeršyti, bet tik paskutinę dieną, prieš išskrendant iš savo krašto.

— Noriu pirma matyti, kaip jūs elgsitės per didžiuosius manevrus. Jei generolas pervers jus su savo snapu, tai bus aišku, kad vaikai teisingi, bent iš dalies. Reikia palaukti!

— Gerai!—sutiko gužiukai ir dar karščiau šoko mokytis. Jie mokėsi kasdien ir į galą taip gražiai ir lengvai ėmė skraidyti, net malonu buvo žiūrėti.

Atėjo ruduo, ir gužai ėmė rinktis pulkais skristi į šiltus kraštus žiemoti. Prasidėjo didžiuliai manevrai! Gužai turėjo skraidyti per miškus ir miestus, kad pasirodytų savo mokėjimą prieš tokią ilgą kelionę. Tie gužiukai kvotimus išlaikė puikiai, gavo „penkis su pliusu, varlę ir gyvatę". Varlę ir gyvatę jie, nieko nelaukdami, prarijo.

— Dabar atkeršysim!—jie sakė.

— Galite keršyti!—atsakė motina.— Sugalvojau, kaip tą kerštą atkeršyti. Žinau nedidelį tvenkinį, kur guli visi negimę vaikai tol, kol atskrenda gužas ir nuneša juos tėvams. Gražūs maži vaikeliai saldžiai miega tame tvenkiny ir sapnuoja tokius nuostabius sapnus, kokių daugiau jie niekados nebesapnuos. Visi tėvai trokšta turėti tokį mažą vaiką, o visi vaikai — broliuką ar sesutę. Dabar skrisim į tą tvenkinį ir sugausim po vieną mažiulį tiems vaikams, kurie nedainavo tos bjaurios dainelės ir nesijuokė iš mūsų, o tiems, kur dainavo, nieko neatnešim!

— O ką darysim tam piktam berniukui, kur pirmas pradėjo dainuoti?— klausė gužiukai.

— Ten tvenkiny guli negyvas vaikelis. Jis užmigo kietai ir niekados nebeatbus. Tą mes nunešim piktajam berniukui. Priraudos jis, gavęs negyvą broliuką! Jūs gal užmiršote gerą berniuką, draudusį erzinti paukščius? Mes jam nunešim iš karto broliuką ir sesutę. Tas vaikas vadinasi Jonas, todėl ir jūs visi turėsite vadintis Jonais.

Kaip ji pasakė, taip ir buvo —visus gužus dabar vadina Jonais.