Įskilusi puodynė

Pagyvenusi kine turėjo dvi dideles puodynes, kuriose, pakabintose ant naščių, nešiodavo vandenį. Viena puodynė buvo įskilusi, todėl iš jos nuolat sunkėsi vanduo. Kai moteriškė pareidavo namo nuo upelio, kur sėmė vandenį, sveikoji puodynė būdavo pilnutėlė, o įskilusi - pustuštė.

Ir šitaip kas dieną kiaurus dvejus metus - moteris parsinešdavo namo tik pusantros puodynės vandens. Savaime suprantama, sveikoji puodynė didžiavosi savo pasiekimais, o įtrūkusi gėdijosi savo netobulumo ir sielojosi, kad padaro tik pusę to, ko iš jos laukiama. Vieną dieną po dvejų beviltiškų ir nevykusių metų upelio pakrantėje ji kreipėsi į moterį: „Labai apgailestauju, kad iš mano įskilusio šono nuolat varva vanduo, kai neši mane namo.“

Senyva moteris nusišypsojo: „Ar pastebėjai, kad toje kelio pusėje, kur būni tu, žydi nuostabios gėlės? Kitos puodynės pusėje tokių nėra. Taip yra todėl, kad aš puikiai žinau apie tavo įtrūkimą ir pakelėje pasėjau gėlių sėklas, kurias tu laistai, kai einame namo. Pastaruosius dvejus metus galėjau skinti šias nuostabias gėles ir puošti jomis stalą. Jei tu nebūtum tokia, kokia esi, šis grožis nepuoštų mano namų.“

Visi turime trūkumų, ydų, bet būtent jie praturtina mūsų gyvenimą, padaro jį įdomesnį. Tiesiog reikia priimti kiekvieną asmenybę tokią, kokia ji yra, ir įžvelgti joje gera.

Brangūs mano draugai, turintys „įtrūkiu“! Linkiu jums geriausios dienos ir nepamirškite pasimėgauti savo kelio pusėje žydinčių gėlių aromatu.