Istorija apie Sindbadą jūreivį - Trečioji kelionė

Nors aš galėjau gyventi linksmai ir laimingai, o paėmė vėl mane noras keliauti, pamatyti daugiau pasaulio ir padidinti savo turtą. Matote, žmogaus prigimtis traukia vis į piktą. Aš prisipirkau visokių prekių, susirišau į ryšulius ir iškeliavau į Basrą. Ten radau laivą su daugeliu pirklių ir su kitais žmonėmis. Aš prisidėjau prie jų, ir mes, nieko netrukę, išplaukėm iš uosto. Plaukėm iš jūros į jūrą, nuo salos į salą, nuo miesto į miestą, pirkom ir pardavinėjom su pelnu.

Po kelių savaičių kelionės kartą mus ištiko baisi audra prie vienos salos. Kapitonas išblyško, ėmė rauti sau barzdą ir liepė greičiausiai nuleisti inkarus ir suvynioti bures. Mes išsigandę klausėm:

—      Kas atsitiko, kapitone?

—      Viešpats tegu būna mums gailestingas! — atsakė jis.— Audra mus privarė prie tos salos, iš kurios dar niekas neištrūko gyvas, kas buvo čia patekęs!

Bematant apspito mūsų laivą iš visų pusių kaip kirmėlės biaurūs laukiniai padarai, apžėlę juodais susivėlusiais plaukais, su geltonomis akimis ir tik kokių keturių sprindžių didumo. Jie kažką šaukė, rėkė, bet jų kalbos negalėjome suprasti. Gintis prieš tokį knibždyną nebuvo ką galvoti. Sulindę jie nudraskė bures, dantimis nukandžiojo inkarų virves, laivą pristūmė prie salos ir mus visus išvarė ant kranto. Paskui tie biaurūs padarai sugarmėjo į mūsų laivą ir nupyškėjo kažkur vandenimis.

Mes patraukėm į salos vidurį ir netrukus priėjom didelę pilį su dramblio kaulo vartais. Įžengę pro vartus, pamatėm vidury kiemo ilgą akmeninį suolą, ugniakurą, ant jo pakabintą katilą, o aplink krūvas žmonių kaulų ir pamestus iešmus. Neradę nieko kieme, mes ramiai sugulėm ir užmigom. Bet netrukus mus iš miego prikėlė baisus dundesys, lyg būtų ištikęs žemės drebėjimas. Staiga prieš mus pasirodė baisi juoda žmogystė didumo sulig palmės medžiu. Jo tebuvo viena akis, dantys kaip šerno iltys, gerklė kaip daržinė. Iš baimės mes visi sustingom kaip negyvi.

Priėjęs prie mūsų, pagriebė mane pirmutinį, kaip avį paspaudė, ar aš riebus, bet, radęs, kad aš sausas kaip šakalys, tėškė piktai atgal. Taip išmėginęs dar vieną kitą, čiupo kapitoną. Tas buvo stambus ir riebus vyras, jį tuoj pasmeigė su iešmu, vartydamas pakepino ant ugnies ir, perplėšęs pusiau, prarijo kaip viščiuką. Gerai prikimšęs pilvą, išsitiesė ant akmeninio suolo, užmigo ir pradėjo taip baisiai kriokti, jog rodėsi, kad griaustinis griaudė. Taip jis išmiegojo lig ryto. Rytą atsikėlė ir išėjo. Tada aš tariau savo draugams:

— Neaimanuokim ir negaiškim laiko, gaukim medžių ir darykim plaustą.

Medžių radome pajūry ir griebėmės už darbo. Neturėjom įrankių, ir mums atėjo vakaras, kol baigėme. Norėjome jau stumti plaustą nuo kranto į vandenį, tuo metu sugrįžo tas biaurusis milžinas ir nusivarė mus lyg avių pulką į savo pilį. Išsirinkęs riebesnį, vėl išsikepė vieną mūsų draugą, surijo ir atsigulęs užmigo. Mirties pavojus davė mums drąsos. Devynetas mūsų vyrų paėmė didelį iešmą, įkaitino raudonai smaigalį ir dūrė tiesiai tam milžinui į jo tą vieną akį. Baisiausiai suriko jis ir puolė mūsų gaudyti, bet, būdamas aklas, negalėjo nei vieno pagauti. Iš skausmo šoko jis pro pilies vartus ir kažkur dingo.

Nieko netrukdami, išlėkėm paskui jį pro tuos vartus, nulėkėm į pajūrį, susitaisėm savo plaustą ir laukėm tik kito ryto leistis į vandenį. Bet auštant paregėjom mūsų tą baidyklę, jį vedė du tokio pat didumo milžinai, o toliau sekė dar kiti. Mes tuojau sušokom ant plausto ir, naudodamiesi potvyniu, nustūmėm jį nuo kranto. Matydami mus bėgant, milžinai prisilaužė didelių akmenų iš uolos ir, įbridę lig pusiau į vandenį, ėmė atsivėdėję į mus blokšti. Akmenų sukeltos bangos mėtė mūsų plaustą į šonus, ir mes skendom. Iš visų mano draugų liko neprigėrę, be manęs, dar du. Visi trys mes yrėmės, kiek tik turėjom sveikatos, ir greit buvome taip toli, jog milžinai nebegalėjo atmesti akmenų lig mūsų.

Plaukėm mes dvi dienas ir priplaukėm gražią salelę. Pasistiprinę vaisiais, sugulėm pailsėti. Tik pradėjom migti, mus išbudino baisus didelės gyvatės šnypštimas. Prišliaužusi biaurybė pagriebė vieną mano draugą ir bematant prarijo. Pašokęs galvatrūkčiais įsiritau į artimiausio medžio viršūnę ir pasislėpiau tarp šakų. Paskui mane čiauždamas gelbėjosi kitas draugas, bet baisusis šliužas vienu akies mirktelėjimu apsivyniojo aplink medį ir pagavo jį. Tada gyvatė nusiraitė nuo medžio ir nušliaužė tolyn.

Lipti iš medžio beišdrįsau tik kitą dieną. Prieš vakarą prisirinkau visokių šakų ir spygliuotų žabų, tas šakas ir žabus apsidėjau aplink save iš šonų ir iš viršaus, tokiu būdu pasidarė didelis laužas, ir aš atsiguliau žemėj po tuo laužu. Naktį atšnypštė baisioji gyvatė, ėmė šliaužioti iš visų pusių aplink mano laužą, bet per šakas ir aštrius spyglius negalėjo manęs pasiekti. Baisiai įniršusi, rytą vėl ji nušnypštė kur tolyn.

Išlindau tada iš savo laužo ir nubėgau prie jūros, galvodamas, kad man geriau būtų prisigirdyti, kaip gyvam patekti į tos biaurybės pilvą. Ten nuo kranto pamačiau toli plaukiant laivą. Atsivyniojęs turbaną, aš ėmiau abiem rankom smarkiai mosuoti, ir mane pastebėjo. Laivas priplaukė artyn ir mane paėmė. Aš apsakiau ten buvusiems keleiviams savo nelaimes. Kapitonas man buvo labai malonus. Išsikalbėjęs jis tarė: — Čia savo laive turiu ryšulių su prekėmis kažkokio pirklio, netyčia mano palikto vienoj negyvenamoj saloj. Tas pirklys yra, be abejo, jau žuvęs, tas prekes manau išparduoti ir gautą pelną nuvežti jo giminėms. Padėk išparduoti ir pasiimk dalį uždarbio.

Dabar atsiminiau, kad čia buvo kapitonas iš mano antrosios kelionės. Man nesunku buvo jį įtikinti, kad aš esu tas pats Sindbadas, kurį jis laiko žuvusiu. Jis labai džiaugėsi, taip netikėtai radęs gyvą paliktų daiktų savininką. Toliau aš keliavau su tuo kapitonu, išpardaviau visas prekes su geru pelnu ir laimingai sugrįžau į Bagdadą.

Baigęs pasakoti apie savo trečiąją kelionę, Sindbadas, išleisdamas namo, davė nešėjui vėl šimtą auksinių ir užkvietė kitą dieną ateiti kartu pietauti ir paklausyti daugiau jo nutikimų.