Ištroškėliai

Vasaros pradžioje buvo labai kaitrios dienos. Jaunos daržovės vidudienį alpte alpo: jų lapai suglebę, apvytę ir prievakary gerai atsigauti negalėjo.

Saulei nusileidus, moterys nuskubino daržo laistyti. Nubėgo ir Onytė.

— Merginos, šiandien vandens nesigailėkit, — ragino šeimininkė.

Gale lysvės stūksojo sėklinis kopūstas. Jis teko Onytei palieti.

— Dėkui, Onyte, dėkui, — kalbėjo palietas kopūstas. — Mes, kopūstai, daug vandens reikalaujame. Pernai, kai buvau pačiame augime, per kaitras po 15 stiklinių iš žemės ištraukdavau.

— Taip daug! — nustebo Onytė. — Kurgi tilpdavo tokia galybė?

— Nuo kaitros išgaruodavo.

— Che, che, che! — juokais pasileido klevas, kurs artimais stovėjo. — Tai man daug! Aš šiandien kelis kibirus išgėriau.

— Dėl to mums toks kaimynas ir nepatinka, — tyliais skundėsi kopūstai.

— Neduok, Dieve, arti medžio augti: sultis iš žemės ištraukia, nustelbia! Po medžiu ne tik kopūstai neauga, bet ir žolelė netarpsta.

Klevas ne taip arti nuo daržo augo, vis dėlto Onytė viršaus lašelį ant kopūsto išpylė.