Jonas kvailys

Buvo kartą kaime sena sodyba, o toje sodyboje, gyveno senas bajoras. Jis turėjo du išmintingus sūnus — tokius išmintingus, jog vis tiek jiems išminties būtų užtekę, nors jie perpus būtų' buvę kvailesni. Abu rengėsi pirštis karaliaus dukteriai, ir čia nebuvo ko stebėtis, nes visiems buvo paskelbta, kad ji tekės už to, kur pasirodys visų išmintingiausias.

Broliai rengėsi aštuonias dienas. Ilgiau rengtis neleido paskirtas piršlybų laikas, bet užteko ir tiek — jie buvo labai mokyti ir gudrūs vyrai. Vienas atmintinai mokėjo visą lotynišką žodyną ir galėjo atpasakoti, kas buvo parašyta vietos laikraštyje per trejus metus, nuo pradžios iki galo ir atvirkščiai. Kitas puikiausiai žinojo visus cechų įstatymus ir galėjo visados pasakyti, kaip, kada ir kur turi elgtis meistras; be to, jis mokėjo gražiai siuvinėti petnešas, turėjo miklius pirštus ir gerą skonį. Ir vienas, ir kitas tvirtino: „Karalaitę gausiu aš!"

Tėvas padovanojo jiems po gerą žirgą: tam, kur atmintinai mokėjo žodyną ir laikraščius — žirgą juodą kaip sabalą, o tam, kur žinojo cechų įstatymus ir mokėjo siuvinėti — žirgą baltą kaip putą. Broliai lūpas išsitepė žuvų taukais, kad lengviau būtų kalbėti. Susirinko į kiemą visi tarnai žiūrėti, kaip jie sėdasi ant arklių. Atėjo ir trečias brolis. Vadinas, buvo trys broliai, tik trečias nebuvo laikomas broliu — jis buvo ne toks mokytas, kaip vyresnieji, todėl jį ir vadino Jonu kvailiu.

— Kur jūs? Prieš ką taip išsipustėte? — paklausė jis.

Pas karalių jojame, karaliaus dukteriai pirštis. Ar tu negirdėjai, kad apie tai skambina po visą kraštą?

Ir jie viską papasakojo.

— Matai kaip! — stebėjosi Jonas kvailys. — Ir aš kartu josiu.

Broliai tik pasijuokė iš jo ir nudūmė.

— Tėve, duok man arklį! — tarė kvailys. — Labai noriu karalaitės! Eis už manęs — gerai; neis — aš pats ją paimsiu!

— Nekalbėk niekų, — subarė tėvas. — Arklio negausi! Ar tavo nosiai ta karalaitė? Tavo broliai — kas kita, jie gudrūs!

— Jeigu neduodi man arklio, — pasakė Jonas kvailys, — aš pasibalnosiu ožį ir joju. Ožys mano, kas gali uždrausti!

Ir štai Jonas apsižergė ožį, spustelėjo kulnais į šonus ir pasileido vieškeliu. Lėkė kaip viesulas!

— Štai ir joju! — džiaugėsi kvailys ir užtraukė smagią dainelę.

Broliai neskubėdami jojo ristele priekyje ir tylėjo: jie norėjo gerai

apgalvoti, kaip pasveikins ir ką kalbės su karalaite.

— Ei! — suriko jiems Jonas. — Štai ir aš joju! Žiūrėkit, ką radau ant kelio! — Ir jis parodė broliams negyvą varną.

— O tu, kvaily! — atsiliepė jie. — Ką gi veiksi su ja?

— Aš ją karalaitei padovanosiu.

— Gerai, padovanok! — jie nusijuokė ir nujojo toliau.

— Ei! — vėl riktelėjo Jonas. — Žiūrėkite, dabar ką radau! Ne kiekvieną dieną tokį daiktą gali rasti!

Broliai vėl atsigręžė pažiūrėti.

— Tai kvailys! — pasakė jie. — Sena medinė klumpė ir dar su nuskeltu priešakiu! Gal ir ją padovanosi karalaitei?

— Padovanosiu! — atsakė Jonas.

Broliai vėl pasijuokė ir nujojo toliau.

— Ei! Klausykit! — vėl šūktelėjo Jonas. — Kuo tolyn, tuo geryn! Tokio daikto ir nesugalvosi!

— Dar ką radai? — paklausė broliai.

— E, ne! — atsakė Jonas. — Nesakysiu! O karaliaus duktė kaip apsidžiaugs!

— Oi! — nusispjovė broliai. — Juk tai purvas, išmestas iš griovio!

— Tikra tiesa! —patvirtino Jonas. — Geriausias purvas, toks minkštutis ir kaip jis limpa prie pirštų! — Ir jis prisidrėbė pilną kišenę purvo.

Broliai pasileido šuoliais ir atjojo valanda anksčiau už Joną. Prie miesto vartų susirinko didelė daugybė jaunų vyrų. Ten juos surašė visus ir sustatė eilėmis po šešis taip arti prie viens kito, kad jie ir rankų negalėjo pajudinti. Tai gudriai buvo sugalvota, šiaip galėjo pradėti tarpusavy peštis — juk kiekvienas norėjo būti pirmutinis.

Kiti šalies gyventojai grūdosi aplink pilį ir žiūrėjo pro langus, norėdami pamatyti, kaip karalaitė sutinka jaunikaičius. Reikia pasakyti, kad, vos tik kuris iš jų įžengs į salę, tuoj visa jo gudrybė ir dingsta.

— Netinka! — skelbė karaliaus duktė. — Šalin!

Dabar įėjo vienas iš trijų brolių — tas, kur mokėjo atmintinai žodyną. Bet jis, belaukdamas eilės, viską buvo jau užmiršęs. Einant grindys girgždėjo, lubos buvo iš veidrodžių, ir jis galėjo save matyti aukštyn kojomis. Prie kiekvieno lango stovėjo trys raštininkai ir savivaldybės tarėjas, jie užrašinėjo visus čia pasakytus žodžius, kad juos galėtų įdėti į laikraštį. Toks laikraštis buvo pardavinėjamas prie kampo už du šilingus. O kambaryje dar kūrenosi krosnis. Ji degė labai kaitriai, jos šonai buvo raudoni kaip žarija.

— Koks karštumas! — prašneko pagaliau jaunikaitis.

— Šiandieną tėvas viščiukus kepa, tai ir karšta! — atsiliepė karaliaus duktė.

— E-e! — pralemeno jaunikaitis.

Jis nesitikėjo, kad jų kalba bus tokia. Niekaip nemokėjo pratarti nei vieno žodelio, nors ir labai norėjo sugalvoti ką nors linksmesnio.

— E-e! — pakartojo jis.

— Netinka!—pasakė karalaitė. — Šalin!

Ir jam reikėjo išeiti. Tada įėjo antrasis brolis.

— O, kaip čia karšta! — pasakė jis.

— Mes viščiukus kepam! — paaiškino karaliaus duktė.

— Ką? E-e! Ką? — paklausė jis.

Ir visi raštininkai užrašė: ,,Ką? E-e! Ką?"

— Netinka,— pasakė karalaitė. — Šalin!

Paskui buvo Jono kvailio eilė. Tas į vidų įbrazdėjo raitas ant ožio.

- Koks pasiutęs karštumas! — susiraukė jis.

— Tai aš viščiukus kepu! — pasakė karaliaus duktė.

— Kaip gerai! — tarė kvailys. — Gal ir aš pasičirškinsiu savo varną?

— Žinoma! — atsakė karalaitė. — O kaip tu ją kepsi? Nėra nei keptuvės, nei puodo.

— Aš turiu! — atšovė Jonas, ištraukė seną klumpę ir padėjo ant jos varną.

— Tos varnos pietums užteks! — pasakė karalaitė. — O padažą iš kur imsi?

— Ogi mano kišenėje yra! —atsakė Jonas. — Turiu per akis! — Ir jis pakabino gerą gniužulą purvo iš kišenės.

— Tas man tai patinka! — džiaugsmingai tarė karaliaus duktė. — Visada tu rasi atsakymą. Tau žodžio pirkti nereikia, ir aš už tavęs tekėsiu. Tik žinok, kiekvieną mūsų pasakytą žodį užrašo, o kitą dieną jis jau atsiduria laikraštyje. Matai, prie kiekvieno lango stovi trys raštininkai ir dar vienas senas tarėjas, o tas visų pavojingiausias, jis nieko nesupranta.

Taip ji pasakė, norėdama pagąsdinti Joną, o raštininkai ėmė juoktis ir aptaškė grindis rašalu.

— Štai kur puikūs vyrai! — sušuko Jonas kvailys. — Gerai, tam tarėjui duosiu didžiausią porciją!

Sulig tais žodžiais jis išvertė kišenę ir tarėjui veidą išmurzino su purvu.

—Puiku! — pagyrė karalaitė. — Taip ir aš nebūčiau sugalvojusi. Bet nieko, dar išmoksiu.

Taip Jonas kvailys tapo karaliumi — gavo pačią ir karūną ir atsisėdo į sostą. Tą sužinojome iš laikraščio, leidžiamo ano tarėjo, tik labai pasitikėti jo laikraščiu būtų gal per drąsu.

1371 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 14 balsai (-ų)

Jūsų vaikams

Galbūt rasite kažką tinkamo savo mažyliui? Geriausi drabužėlių, žaislų ir kitų daiktų pasiūlymai vaikams.
MENIU