Kiauliaganis

Gyveno kartą toks neturtingas kunigaikštis. Jo kunigaikštystė buvo labai maža, bet vis dėlto galėjo išmaitinti jam pačią, ir jis sugalvojo vesti.

Buvo tikrai nepaprastas daiktas, kad jis išdrįso paklausti imperatoriaus dukters: ,,Ar eisi už manęs?" Jis turėjo garbingą vardą ir (žinojo,, kad šimtai karalių dukterų būtų mielai sutikę tekėti už jo. O ką jam atsakė ta imperatoriaus duktė? Paklausykim, kaip ten buvo.

Ant kunigaikščio tėvo kapo augo neregėtos gražybės rožių krūmas. Žydėjo jis tik sykį per penkerius metus ir krovė tik vieną vienintelį žiedą. Bet ta rožė labai gardžiai kvepėjo, uostydamas turėjai pamiršti visus šios žemės vargus ir rūpesčius. Tas kunigaikštis turėjo dar lakštingalą, o kai ji giedodavo, rodėsi, kad jos gerklėj sudėtos visos dangaus melodijos. Tą rožę ir lakštingalą turėjo įgauti princesė, todėl rožė ir lakštingala buvo sudėtos į sidabrines dėžutes ir nusiųstos princesei.

Imperatorius liepė nunešti siuntinį į didžiąją salę, kur princesė su rūmų damomis žaidė „svečius" — kito darbo ji neturėjo. Pamačiusi dėžutes su dovanomis, iš džiaugsmo ji suplojo delnais.

— Kad čia būtų maža katytė! — sušuko ji, paėmusi vieną dėžutę.

Bet toj dėžėj buvo rožių krūmas su gražiu žiedu.

— Kaip dailiai padaryta! — stebėjosi visos rūmų damos.

— Daugiau kaip dailiai, — atsiliepė imperatorius: — tiesiog gražiai!

Bet princesė pauostė rožę ir tik nepravirko.

— Fe! — tarė ji. — Ji ne dirbtinė, o tikra!

— Fe! — atkartojo visos rūmų damos. — Tikra!

— Palaukit, nesikarščiuokit, pažiūrėkim, 'kas yra kitoj dėžutėj, — tarė imperatorius.

Iš dėžutės pasirodė lakštingala ir ėmė taip gražiai giedoti, jog niekas nedrįso ką prikišti.

— Superbe! Chanmant! — gyrė rūmų damos. Jos kalbėjo visos prancūziškai, viena prasčiau už kitą.

— Kaip šitas paukštelis man primena mirusios karalienės tabokinę su muzika! — pasakė vienas senas kiemiškis. — Toks pat tonas, toks pat ir atlikimas!

— Tiesa!—tarė imperatorius ir pravirko kaip vaikas.

— Tikiuosi, kad tais paukštis nėra gyvas? — paklausė princesė.

— Gyvių gyviausias! — atsakė pasiuntiniai, atnešę tas dovanas.

— Tai tegu skrenda, kur nori! — tarė princesė ir liepė kunigaikščio neleisti pro duris.

Bet jis nenustojo vilties, išsitepė veidą tamsiais dažais, užsismaukė kepurę ant akių ir pasibeldė į duris.

— Labą dieną, imperatoriau! — tarė jis. — Ar negaučiau kokio darbo čia prie rūmų?

— Daug kas čia dabar ieško darbo, visiems negali ištekti, — atsakė imperatorius. — Beje, man reikalingas toks, kur ganytų kiaules, turiu aš jų baisiai daug.

Tokiu būdu kunigaikštis tapo imperatoriaus kiauliaganiu. Gyventi gavo jis mažutį kambariūkštį prie kiaulių migio. Visą dieną jis ten dirbo šneipštė ir lig vakaro padarė tokį gražų puodą su skambaliukais aplink. Puodui verdant, skambaliukai skambino seną gražią dainelę:

Augustinai, kas tik buvo,

Viskas dingo, viskas žuvo.

Bet didžiausia gudrybė buvo ta, kad laikant pirštą ant garo, einančio iš to puodo, galima buvo tuojau sužinoti, kas kokius valgius verda visame mieste. Juk tai buvo nepalyginti geresnis daiktas kaip tikroji rožė!

Princesė išėjo pasivaikščioti su visomis rūmų damomis ir išgirdo skambalėlių melodiją. Išgirdusi labai apsidžiaugė — ji pati mokėjo su fortepijonu paskambinti tą dainelę „Augustinai, kas tik buvo", ir tai su vienu pirštu.

— Oi, ir aš tai moku! — tarė princesė. — Turi būti mokytas kiauliaganis! Eikit kas iš jūsų ir paklauskit, už kiek atiduotų tą prietaisą!

Viena rūmų dama turėjo eiti, bet eidama įsimovė kojas į medines klumpes.

— Kiek nori už tą puodą? — paklausė ji.

— Dešimtį princesės pabučiavimų! — atsakė kiauliaganis.

— Dieve saugok! — sušuko rūmų dama.

— Pigiau nebus! — griežtai pasakė kiauliaganis.

— Ką jis pasakė? — paklausė princesė.

— To negaliu atkartoti! — atsiliepė rūmų dama. — Baisus daiktas!

— Tai pakuždėk man į ausį!

Ir ji pakuždėjo.

— Koks nepraustaburnis! — pasipiktino princesė ir buvo beeinanti tolyn, tik skambaliukai vėl gražiai suskambėjo:

Augustinai, kas tik buvo,

Viskas dingo, viskas žuvo!

— Palauk! — tarė princesė. — Eik ir paklausk, ar jis nesutiks atiduoti už dešimtį pabučiavimų rūmų damų?

— Ne, dėkui! — atkirto kiauliaganis. — Dešimtį pabučiavimų princesės, kitaip nebus puodo!

— Koks užsispyrėlis! — sakė princesė. — Nieko nepadarysi! Tik jūs apstokit mane, kad niekas nematytų.

Rūmų damos apstojo princesę iš visų pusių su savo plačiais sijonais, kiauliaganis gavo dešimtį pabučiavimų, o princesė puodą.

Koks buvo džiaugsmas! Visą vakarą ir visą kitą dieną puodas turėjo kunkuliuoti, visame mieste nebuvo nei vienos virtuvės nuo rūmų šambeliono lig menkiausio kurpiaus, kad princesė nežinotų, kokie valgiai buvo verdami.

Rūmų damos šoko ir plojo delnais.

— Žinom, kas šiandien verda saldžią sriubą, o kas košę! Žinom, kas valgys sklindžius, o kas kotletus! Kaip įdomu!

— Baisiai įdomu! — patvirtino vyriausia rūmininke.

— Taip, bet laikykit prikandusios liežuvius, atsiminkite, kad esu imperatoriaus duktė!

— Suprantamas daiktas! — atsakė visos.

Kiauliaganis, vadinas, kunigaikštis (bet niekas nežinojo, kad jis nėra tikras kiauliaganis) laiko negaišo ir padirbo tokią tarškynę, jog sukama ji griežė gražiausius valsus, polkas ir visus kitus šokius, išrastus nuo pasaulio pradžios.

— Tai yra superbe! — tarė pro šalį eidama princesė. — Niekados nesu girdėjusi panašaus gražumo! Eik ir paklausk, kiek jis norėtų už tą instrumentą, bet daugiau aš jo nebebučiuosiu!

— Nori šimto pabučiavimų! — atsakė rūmų dama, grįžusi nuo kiauliaganio.

— Gal pasiuto! — sušuko princesė ir nuėjo tolyn. Bet paėjusi kiek kelio sustojo. - Reikia remti meną, — tarė ji. — Juk esu imperatoriaus duktė! Pasakyk, kad gaus dešimtį pabučiavimų, o kitus iš rūmų damų!

— Bet mes nelabai norėtumėm! — priešinosi rūmų damos.

— Tuščia kalba! — pasakė princesė. — Jei aš jį bučiavau, tai ir jūs turite pasiaukoti! Nepamirškite, kad aš jus peniu ir moku algą!

Ir rūmų dama gavo vėl eiti pas kiauliaganį.

— Šimtas pabučiavimų princesės! — atrėžė jis. — Jei ne, neregės tarškynės!

— Stokit aplink! — paliepė princesė, visos rūmų damos apstojo ją, o kiauliaganis ėmė bučiuoti.

— Koks ten susigrūdimas prie to kiaulių migio? — tarė imperatorius, išėjęs į balkoną. Jis patrynė akis ir užsidėjo akinius. — Tai rūmų damos, eisiu žemyn pažiūrėti, ką ten jos veikia.

Jis giliai įsispyrė į savo jau gerokai numintas šlepetes ir paskuboms nušlepsėjo per kiemą.

Tylėdamas jis prislinko prie būrio rūmų darnų, o (tos beskaitydamos pabučiavimus nei justi nejuto jo ateinant; jos tik žiūrėjo, kad kiauliaganis negautų jų nei per daug, nei per maža. Imperatorius pasistiebęs pažvelgė.

— Gi čia kas? — sušuko jis, pamatęs dukterį bučiuojantis su kiauliaganiu, ir, nusimovęs vieną šlepetę, kad gi paukštelės jai per galvą tuo metu, kada kiauliaganis ją bučiavo aštuoniasdešimt šeštą kartą.

— Šalin nuo manęs! — suriko įtūžęs imperatorius. Ir abudu, princesė ir kiauliaganis, buvo ištremti iš jo viešpatystės.

Princesė ėmė verkti, o kiauliaganis juokavo, ir lietus smarkiai lijo.

Oi, aš nelaiminga! — raudojo princesė. — Kodėl netekėjau už gražaus kunigaikščio? Oi, kokia aš nelaiminga!

Kiauliaganis pasislėpė už medžio, nusiplovė nuo veido tamsius dažus, nusimetė skarmalus, apsivilko puikiais savo drabužiais ir atėjęs pasirodė toks gražus, jog princesė iš nustebimo ir pagarbos nusilenkė prieš jį.

— Dabar aš tave niekinu! — tarė jis — Tu nenorėjai tekėti už tikro kunigaikščio; nemokėjai suprasti rožės ir lakštingalos svarbos, o bučiavai kiauliaganį už menkus žaisliukus. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi! Paskui sugrįžo į savo kunigaikštystę ir užtrenkė duris prieš pat jos nosį. Dabar ji stovėjo lauke ir dejavo:

Augustinai, kas tik buvo,

Viskas dingo, viskas žuvo!

1527 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU