Kiaunutė ir Vilkė

Buvo pas mus du žvėriukai: vilkiukas, tiksliau kalbant, vilkė,— taip mes ją ir vadinome,— ir jauna kiaunė.

Abudu mūsų žvėriukai, kiaunė ir vilkė, gyveno viename kambaryje, tik vilkė ant grindų, o kiaunė daugiausia lakstydavo palubiais. Iš pradžių jos viena kitos kaip ir nepaisydavo, ir būdai jų labai skirtingi. Vilkė buvo neapsakomai ėdri ir rydavo didžiausius mėsos gabalus, taip smarkiai stverdama juos, kad reikėdavo saugoti rankas. Košelės, duonos nei pyrago nemėgo. Jai apskritai joks augalinis maistas nepatiko. Bet šiaip mūsų vilkiuke buvo labai meili ir turėjo tokių įpročių kaip šuniukas. Barama ji susigūždavo, net atsiguldavo ant nugaros. Kai ji paaugo iki vidutinio šuns, aš ją vesdavausi pasivaikščioti Kauno gatvėmis, o kartais ir išvažiuodamas į užmiestį. Bet važinėtis ji nemėgdavo ne tik vežimu, bet ir valtimi; mat nuo supimo jai „pyko širdis", ir ji sirgdavo jūros liga.

Dieną, kai mudu su žmona išeidavome į darbą, namie likdavo tik mūsų žvėriukai. Tuomet jie galėdavo šeimininkauti kaip tinkami, niekieno nevaržomi. Po kiek laiko pastebėjau, kad tarp vilkės ir kiaunės užsimezgė pažintis ir net draugiški santykiai. Kiaunutė, kaip matyt, ėmė vertinti šią bičiulystę, nes jau nebeidavo miegoti dieną, o praleisdavo laiką su vilke. Netrukus pasirodė bendro šeimininkavimo vaisiai: kiaunutė nukeldavo visokius aukštai padėtus daiktus, kurie galėjo praversti vilkei, kaip antai, kepures, skrybėles, skareles ir kt. Tie daiktai buvo jai labai pageidautini, ji žaisdavo jais, kol pagaliau suplėšydavo j gabaliukus, o kiaunė išnešiodavo juos po visus užkampius, aukštai ir žemai.

Įdomiausia buvo tai, kad du tokie nelygaus ūgio žvėrys mokėjo labai švelniai žaisti. Ypač nuostabu, kad vilkė, kuri vienu akimirksniu būtų galėjusi sutriuškinti savo baisiais nasrais tokią mažą kiaunę, nedarydavo jai nieko pikta. Santykiai tarp mūsų žvėriukų atrodė tikrai nuoširdūs.

Vilkei miegant, kiaunutė ją kibindavo tol, kol išjudindavo ir sukeldavo jai norą žaisti. Kartais iš kokios aukštesnės vietos kiaunutė užšokdavo vilkei ant nugaros ir jodinėdavo po kambarį. Bet neilgai, nes vilkė stverdavo ją dantimis ir imdavo žaisti ja, tarytum kokiu skarmalu, bet taip švelniai, kad nieko bloga jai neatsitikdavo. Kiaunutė, išslydusi iš jos dantų, vėl nesiliaudavo kibinusi, vėl šokdavo jai ant

nugaros, ir taip be galo. ❖

Atitiko kirvis kotą.

438 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
T. Ivanauskas

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU